Apie apskaitą laivininkystėje

Skaitytojams pristatome Nepriklausomos Lietuvos ūkio ir politikos veikėjo Ernesto Galvanausko veiklą

Lėkštos žinios prašėsi studijų

Žymus prieškario Lietuvos ūkio ir politikos veikėjas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), būdamas kalnakasybos specialistu, įsitikino, kad kiekvienas inžinierius privalo turėti bent elementarių buhalterinių žinių, todėl, niekieno neverčiamas, ėmė lankyti sąskaitybos kursus: „Serbijoje pradėjęs dirbti prancūzų–serbų viešųjų darbų bendrovėje, nustebau, kad inžinieriai dažnai turėjo daug laiko skirti įmonių vadovavimui. Apie įmonės vadovavimą, valdymą, apskaitą, finansus, prekybos techniką ir teisę mano lėkštos žinios prašėsi studijų. Todėl niekieno neverčiamas išklausiau neprivalomą sąskaitybos kursą“, − rašė E. Galvanauskas. Tai priminimas technokratams, kurių dauguma įsitikinusi, kad sąskaitybos žinios jiems yra perteklinės. Gyvendamas uostamiestyje, E. Galvanauskas susidomėjo vadybos ir apskaitos laivininkystėje klausimais. Išstudijavęs gausią literatūrą, parengė du reikšmingus mokslinius leidinius: „Uostų ūkį“ ir „Laivų ūkį“.

Propagavo savikainos kalkuliavimą

E. Galvanauskas pirmasis įvertino savikainos kalkuliavimo svarbą laivininkystėje. Tais laikais savikainos kalkuliavimu mažai kas domėjosi (net sąvoką „kalkuliavimas“ retai kas vartojo). Susipažinęs su uostų ūkio apskaita, leidinio autorius apgailestavo, kad ji „nevaizduoja uostų ūkiškosios veiklos visumos ir tos veiklos elementų“. Tačiau laivininkystės ūkiui reikia apskaitos, kuri „nuolatinai ir sistemiškai vaizduotų uosto kapitalo visumą, jo dalį, to kapitalo bei turto ir jo dalių pasikeitimus“. Tuometinėmis sąlygomis šis požiūris buvo originalus ir naujoviškas, ypač siūlymas gamybos sąnaudų apskaitą susieti su produkcijos ir paslaugų savikainos kalkuliavimu, kadangi, anot autoriaus, „apskaita ir kalkuliavimas – tai vieningas procesas“. E. Galvanauskas pernelyg kuklinosi rašydamas, kad jo žinios apie gamybos valdymą ir buhalterinę apskaitą yra lėkštos. Jo manymu, išlaidų apskaita ir kalkuliavimas turi būti tiksliai suderinti, vienas kitą papildantys ir kontroliuojantys. Trumpai tariant, jie turi būti susiję ir vienas kitą lemiantys apskaitos etapai. Skaitant šiuos teiginius, nejučiomis pagalvoji, kad savo žiniomis autorius gerokai lenkė net apskaitos profesionalus.

E. Galvanausko manymu, uostų buhalterijoje būtina turėti specialų savikainos kalkuliavimo padalinį: „Kalkuliacija yra tokios sąvokos, kad ji turi būti pavesta atskiram sąskaitybos skyriui bei organui. Sąskaityba turi atitikti kalkuliacijos reikalavimus, kad kalkuliacija iš buhalterijos sąskaitų galėtų semti sau reikalingus elementus savikainai apskaičiuoti.“ Toliau jis rašo, kad kalkuliacijos turi duoti praktinės naudos, todėl būtina jas naudoti kainodaroje: „Patarnavimų pardavimo kainos išeinamuoju tašku turi būti kelionės savikaina. Iš kelionės savikainos galima išvesti ir kitus palyginimo skaičius, pvz., mylios-tonos savikainą, dienos savikainą ir t. t.“

Laivas – plaukiojanti įmonė

Kitame leidinyje „Laivų ūkis“ E. Galvanauskas nemažai dėmesio skiria laivo ūkio gamybos išlaidų apskaitos organizavimui. Laivas niekuo nesiskiria nuo bet kurios pramonės įmonės, tai tik plaukiojanti įmonė, kurioje taip pat turi būti tvarkoma gamybos sąnaudų apskaita ir kalkuliuojama savikaina. Todėl būtina išanalizuoti laivų ūkio išlaidų struktūrą, kuri yra kiek kitokia negu pramonės įmonėje. Laivininkystė − tai ūkio šaka, kurioje paranku gamybos išlaidas apskaityti pagal jų susidarymo vietas, pavyzdžiui, administracija, ūkio skyrius, mašinų skyrius, laivo denis ir pan. Kitaip tariant, išlaidas galima lokalizuoti, priskiriant atitinkamam išlaidų centrui. Todėl grupuoti ir apskaityti jas reikėtų vadovaujantis šiuo principu: 1) generalinės; 2) įrengimų; 3) remonto; 4) įgulos; 5) medžiagų (įskaitant kurą); 6) kelionės metu atlikto remonto; 7) laivo aprūpinimo; 8) uosto; 9) avarinės. Generalinių išlaidų grupei priskirtinos: administracijos, verbavimo, kapitalo parūpinimo. Administracijos išlaidose reikėtų išskirti draudimo, verbavimo, transportavimo, laivo išlaikymo sąnaudas. Leidinyje randama patarimų, kaip reikėtų taupyti laivų ūkio administracines išlaidas. Bet prieš tai reikia atskirti pastoviąsias išlaidas nuo kintamųjų.

Moderniame tolimojo plaukiojimo laive, anot E. Galvanausko, reikia turėti žmogų, mokantį tvarkyti apskaitą. Jis turėtų priklausyti laivo ūkio personalui, kuriam paprastai vadovauja laivo ūkvedys, kuriam padeda asistentas. Būtent asistentas galėtų tvarkyti apskaitą ir atskaitomybę, kapitalo, įrengimų, maisto atsargų, degalų sunaudojimo knygas. Atviroje jūroje, kaip žinoma, laivas tampa plaukiojančia dalimi tos valstybės, su kurios vėliava jis plaukioja. Erdvės žvilgsniu valstybė negali suvaržyti laivo veiklos, jam galioja valstybės nustatytos teisinės normos, įskaitant ir sąskaitų plano taikymą.

Siūlė taikyti žinybinį sąskaitų planą

Uostų ir laivų ūkis yra specifinis. Todėl čia reikėtų naudoti žinybinį buhalterinės apskaitos sąskaitų planą. Jis turėtų būti paprastas ir suprantamas. Uosto ir laivyno ūkiuose, E. Galvanausko manymu, geriausiai tinka taikyti amerikiečių apskaitos sistemą: „Tos sąskaitos vedamos eventualiai didžiojoje knygoje (amerikoniškas žurnalas). Atskira knyga, užvedama įrengimų turtui, vadinama laivų knyga. Šalia šių knygų vedama dar gana primityvi medžiagos, anglies ir tepalų suvartojimo statistika.“

Vertingi patarimai „Ryto“ bendrovei

Būdamas akcinės bendrovės „Rytas“ valdybos nariu, E. Galvanauskas patardavo, kaip geriau tvarkyti apskaitą. Pagrindinės įmonės buhalterijai iš pradžių vadovavo vyriausioji buhalterė M. Kuzovaitė, vėliau – M. Šliupas. „Rytas“ buvo pirmoji atkurtoje Lietuvoje spaudos ir prekybos įmonė, turinti naujausiomis mašinomis aprūpintą spaustuvę, taikanti cinkografiją. Joje veikė šeši gamybos skyriai: mašininio rinkimo, rankinio rinkimo, spausdinimo, litografijos, monotipo ir knygrišykla. Beje, gamybos išlaidos buvo apskaitomos pagal šiuos skyrius. „Ryte“ veikė du administraciniai padaliniai: spaustuvės direkcija ir dienraščių administracija. Pastarajai priklausė keletas knygynų. Spaustuvės direkcija buvo pagrindinė įmonė, o dienraščių administracija turėjo patronuojamosios įmones statusą. Pastarosios finansinis savarankiškumas buvo ribotas, nes piniginių įplaukų ir išmokų apskaitą tvarkė direkcijos buhalterija. Dienraščių administracijos politinę ir kultūrinę kryptį prižiūrėjo Klaipėdos krašto gubernatoriaus įstaiga. Ši įstaiga trijų laikraščių leidybai „Rytui“ kas mėnesį skirdavo 24 tūkst. litų subsidiją. Be šių įmokų, „Rytui“ priklausė visos iš laikraščių leidybos gaunamos pajamos. Patronuojamoji įmonė savarankiškai tvarkė laikraščių leidybos ir leidinių realizavimo išlaidų apskaitą.

Vokiškas taupumas ir racionalumas

Duomenų, kaip akcinėje bendrovėje „Rytas“ buvo tvarkoma vokiškoji apskaita, randame Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose. Ši įmonė griežtai laikėsi vokiško taupumo ir racionalumo. Antai taupumo sumetimais buhalterijos personalas buvo suskirstytas į apskaitos specialistus ir apskaitos tvarkytojus. Apskaitos tvarkytojais dirbo mažiau kvalifikuoti, šiek tiek buhalterijos pramokę raštininkai ir praktikantai. Kadangi jie dirbo nesudėtingus darbus, todėl, lyginant su apskaitos specialistais, jiems buvo mokama kur kas mažiau. Apskaitos specialistai tvarkydavo sudėtingesnes knygas: Kasos, Banko, Gaunamų ir Išduotų vekselių, Atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais. Be to, apskaitos specialistams būdavo patikėtos komercinės paslaptys (informacija apie įmonės pelną, rentabilumą). Padarę įrašus į sąskaitas, apskaitos specialistai sutikrindavo sąskaitų apyvartas, sudarydavo buhalterinį balansą ir finansinę atskaitomybę.

„Ryto“ metinę apyskaitą sudarė: Buhalterinis balansas, Pelno ir nuostolių ataskaita, Glausta bendrovės veiklos apžvalga, Aktyvų ir pasyvų palyginamoji lentelė (dinamika). Balanso realumą tikrindavo apygardos teismo prisaikdintas ekspertas. Jis po patikrinimo balanso lentelėje įrašydavo: „Šiuo liudiju, kad šitas balansas drauge su pelno ir nuostolių sąskaita su bendrovės vedamomis knygomis sutinka“ ir pasirašydavo.

Parengė docentas daktaras Leonas KRIVKA

Galvanauskas pasirašo Klaipedos sutarti

Klaipėdos konvencijos pasirašymas 1924 m. Ernestas Galvanauskas – viduryje.

logo_srtrf