Apie Lietuvos pinigų sistemą – iš liudininko lūpų

2018 m. kovo 1 d. Pinigų muziejuje buvo pristatyta Pinigų muziejaus vedėjo istoriko Vidmanto Laurinavičiaus knyga „Pinigai ir pinigų sistemos pokyčiai Lietuvoje (1988–2016)“. Savo knygoje Vidmantas Laurinavičius apžvelgia atkurtos Lietuvos nacionalinių pinigų raidą nuo pirmųjų žingsnių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje iki Europos Sąjungos bendrosios valiutos – euro įvedimo.

Kas įkvėpė Vidmantą Laurinavičių parašyti knygą apie Lietuvos pinigus 1988–2016 m., kuri neatsitiktinai buvo pristatyta kovo 1 d.? 1990 m. kovo 1 d. buvo įsteigtas Lietuvos bankas, šią dieną gimė ir pirmasis Lietuvos banko valdybos pirmininkas Bronius Povilaitis, kuriam pirmajam ir buvo iškilmingai įteiktas pirmasis knygos egzempliorius.

„Idėja, kad reikia parašyti knygą apie 1990 m. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pinigus, kilo seniai, bet euro įvedimas 2015 m. tiesiog privertė rašyti, nes kartu su lito arba nacionalinių pinigų išėjimu baigėsi ir labai svarbus Lietuvos pinigų sistemos raidos etapas, kurį geriausia nagrinėti pačiam buvus šių įvykių liudininku, dalyvavus daugelyje su pinigų kūrimu susijusiuose procesuose, pačiam viską prisimenant, o ne vėliau, remiantis tik liudininkų pasakojimais ir nebyliais dokumentais. Kai pats buvai liudininkas ir dalyvavai įvairiose komisijose, posėdžiuose, pasitarimuose, kuriuose svarstyta apie pinigų projektavimą ir gamybą, lengviau susidaryti ir perteikti bendrą viso beveik 30 m. trukusio proceso vaizdą, sėkmingiau sujungti atskirus įvykius, geriau tuos procesus suvokti“, – sako Vidmantas Laurinavičius.

Knyga didelė, 688 psl., ją sudaro įvadas, 22 skyriai, apimantys laikotarpį nuo savų pinigų idėjos atsiradimo (1988 m.) iki pat litų išėmimo ir euro įvedimo (2015–2016 m.), 5 piniginių ženklų katalogai, santrumpų paaiškinimas ir asmenvardžių rodyklė. Knygoje analizuojami pinigų gamybos finansavimo klausimai, sutarčių su užsienio kompanijomis vykdymas ir pinigų pristatymas, aukso atgavimas, nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas, litų gamybos ir kokybės skandalas, pinigų padirbinėjimas, jų naikinimas ir kt. Tiražas – 500 egz. Knygoje panaudota apie 2,5 tūkst. įvairių šaltinių ir daugiau kaip 1 tūkst. iliustracijų.

Pasak Vidmanto Laurinavičiaus, pirmiausia tai yra mokslinė studija, kurioje detaliai užfiksuoti visi įvykiai, teisės aktai, įvairūs norminiai dokumentai, susiję su pinigų sistemos pokyčiais Lietuvoje, pateikta išsamių statistinių duomenų (pinigų tiražai, spaustuvės, autoriai, valiutų kursai, rasti padirbti pinigai ir pan.) lentelių, grafikų, paveikslų. Knyga paįvairinama liudininkų prisiminimais ir komentarais. Daugiausia dėmesio skiriama nacionalinės pinigų sistemos įvedimui, pinigų apyvartai, cirkuliacijai, lito susiejimui su bazinėmis valiutomis ir kai kuriems kitiems pinigų sistemos aspektams. Ji skirta ir kolekcininkams, nes pateikiami išsamūs piniginių ženklų (rublių, talonų, litų, eurų) katalogai, kuriose nurodyti jų tiražai, serijos, bandomųjų monetų ir į apyvartą neišleistų banknotų kiekiai ir pan. Knyga skirta visiems besidomintiems lietuviškais pinigais ir pinigų sistemos raida Lietuvoje.

Į klausimą, kiek laiko rašė knygą, Vidmantas Laurinavičius atsakė: „Galvojau, kad spėsiu padaryti greičiau, per dvejus metus, bet užtruko trejus metus, įskaitant darbą vakarais ir paaukotus savaitgalius. Daugiausia laiko atėmė ne pats rašymas, bet dokumentų paieška ir jų nagrinėjimas, nes ypač 1990–1992 m. laikotarpio dokumentai išlikę tik fragmentiškai. Tuo metu buvo sudėtinga vidaus ir politinė padėtis, kurį laiką po Nepriklausomybės atkūrimo dar veikė Lietuvoje sovietinės jėgos struktūros (KGB, sovietinės kariuomenės daliniai), prisimename 1991 m. sausio įvykius, kai jų pagalba, remiant vietiniams kolaborantams, buvo bandoma įvykdyti valstybės perversmą, todėl dokumentai buvo slepiami, kad nepatektų į jų rankas, vežiojami iš vienos vietos į kitą ir taip kai kas nebesugrįžo, kai kas, matyt, išsibarstė. Lietuvos banke, pvz., susirašinėjimas su užsienio kompanijomis, firmomis, suinteresuotais asmenimis ir pan. vyko telekso aparatu, kai siunčiant raštą darbuotojas atnešdavo tekstą, jis buvo surenkamas ir išsiunčiamas, rašto kopiją išsinešdavo ją atsinešęs asmuo, o sistemiškai tokie dokumentai nebuvo kaupiami. Todėl ir turime tik tokį fragmentuotą vaizdą apie klausimus, susijusius su pinigų gamyba ir pasiruošimu pinigų sistemos pertvarkai. Siekiant sujungti tuos fragmentus į vieną nuoseklų, skaitytojui aiškų vaizdą, reikėjo tam tikrų pastangų. Lengviau buvo su dokumentais nuo 1993 m., tada jau buvo saugoma daugmaž sistemiškai, vadovaujantis vienokiomis ar kitokiomis bylų nomenklatūros taisyklėmis, archyvų teisės aktais. Knygoje panaudota archyvinė medžiaga ne tik iš Lietuvos centrinio valstybės, Lietuvos banko ar Pinigų muziejaus archyvų, bet ir Vyriausybės, Finansų ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos archyvų, privačių asmenų rinkinių.“ Vidmantui Laurinavičiui teko kalbinti labai daug žmonių: valstybės ir Vyriausybės vadovus, ministrus, Lietuvos banko, įvairių įstaigų ir institucijų vadovus, paprastus tarnautojus.

Dažnai klausiama, kas labiausiai nusipelnė, kad po Nepriklausomybės atkūrimo turėjome gražius menine prasme pinigus ir palyginti stabilią valiutą? „Apie dailininkus, kurie kūrė lietuviškų pinigų projektus, jau yra išleista keletas puikių knygų, pristatyta jų kūryba, ieškojimai, nagrinėtos klaidos, tačiau matant tik tokį pinigų raidos vaizdą, susidaro įspūdis, kad pagrindinę rolę dailininkai ir vaidino, – teigia Vidmantas Laurinavičius. – Mano tikslas buvo parodyti ne tik dailininkų kūrybą, bet panagrinėti išlikusius šaltinius, surasti ir pakalbinti kitų specialybių žmones, kurie dirbo šioje srityje, kūrė koncepcijas ir teisės aktus, pasirašinėjo sutartis dėl pinigų kūrimo ir gamybos, konsultavo, saugojo, leido ir išimdavo iš apyvartos, tikrindavo kokybę, pagaliau sunaikindavo susidėvėjusius pinigus. Šį darbą dirbo daug žmonių. Todėl ir ši knyga apie visus Seimo ir Vyriausybės, Lietuvos banko, Lietuvos monetų kalyklos vadovus, specialistus ir darbininkus, iki pat eilinio kasininko, krovėjo ar vairuotojo, kurie savo nuoširdžiu darbu prisidėjo prie Centrinio banko įsteigimo ir stiprinimo, lietuviškų pinigų kūrimo ir gamybos, nacionalinės pinigų sistemos sukūrimo, jos nacionalinio piniginio vieneto puoselėjimo bei vėlesnių šios sistemos pokyčių įgyvendinimo, apie visus prisidėjusius prie lito sėkmės istorijos. Litų kūrimas ir gamyba yra viena iš pagrindinių knygos temų. Knygoje daug įdomių ir naujų faktų, atradimų, istorijų, todėl geriau ją paskaityti ir patiems įsitikinti.“

Svarbiausias klausimas – kur žmonės gali įsigyti ir perskaityti šią knygą? Deja, pasak Vidmanto Laurinavičiaus, knyga neparduodama, tiražas skirtas tik bibliotekoms, muziejams, universitetams, mokslo institutams, aukštųjų mokyklų katedroms, valstybės institucijoms, visuomeninėms organizacijoms, banko reprezentacijos reikmėms. Šalies bibliotekos jau turėjo gauti jiems skirtus egzempliorius, gal tik ne visos dar spėjo įtraukti į apskaitą, todėl problemų ją skaityti tikrai neturėtų kilti. Planuojama, kad ateityje pasirodys skaitmeninė knygos versija.

Olita MONTVYDIENĖ

Laurinavičius Vidmantas ir knyga apie pinigus

„Idėja, kad reikia parašyti knygą apie 1990 m. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pinigus, kilo seniai, bet euro įvedimas 2015 m. tiesiog privertė rašyti, nes kartu su lito arba nacionalinių pinigų išėjimu baigėsi ir labai svarbus Lietuvos pinigų sistemos raidos etapas“, – sako Vidmantas Laurinavičius.

logo_srtrf