Buhalterė, bet ne rami pelytė

Rosita Pikauskienė jau 10 m. vadovauja UAB „Verslo paslaugų biuras“ Molėtuose. Šioje įmonėje ji įsidarbino neturėdama buhalterinės patirties, mokydamasi Utenos kolegijoje. Čia įgijo puikią mokytoją, kuri vėliau tapo kolege ir drauge. Po 4 m. ji pasitraukė iš direktoriaus pareigų ir perdavė įmonės valdymą Rositai. Eidama direktoriaus pareigas, įstojo į Kauno technologijos universitetą ir įgijo ekonomisto specialybę.

„Pagrindinė įmonės veikla – buhalterinės apskaitos paslaugos mažoms įmonėms, ūkininkams ir fiziniams asmenims, vykdantiems individualią veiklą, – pasakoja Rosita Pikauskienė. – Be buhalterinių paslaugų, dar teikiame mokesčių konsultavimo paslaugas, rengiame vietinių iniciatyvų užimtumo projektus, įmonių steigimo ir kitus dokumentus. Įmonėje dirba 4 darbuotojai. Mažame miestelyje klientai dažniausia ateina „vieni per kitus“, perduodami informaciją „iš lūpų į lūpas“. Ir tai yra geriausias įvertinimas. Esame lankstūs savo klientams, nebūtinai dirbame standartines biuro valandas, užsibūname ir ilgėliau, iki vakaro. Aš dirbu, kada tik širdis geidžia, kadangi labai mėgstu savo darbą, todėl neretai užsuku ir savaitgaliais porai valandų padirbėti, arba net kai nesimiega.“

Į ką kreipiamas didžiausias dėmesys? Pasak Rositos Pikauskienės, klientams svarbiausia laiku pateiktos ataskaitos valstybės institucijoms ir laiku sumokėti mokesčiai. Taip pat įsiklausoma į kiekvieno poreikius ir prisitaikoma, kaip klientui patogiau. Dažnai vadovai dieną dirba ir neturi laiko pristatyti dokumentų, todėl kartais tenka pačiai pasiimti vakarais ar savaitgaliais.

Į klausimą, kaip pasirinko buhalterio specialybę, Rosita Pikauskienė atsakė: „Apie buhalterio specialybę niekada nesvajojau, mintyse buvo statistika ar psichologija. Turbūt skaičių pasaulis buvo užprogramuotas genuose: senelis buvo matematikos mokytojas, mama – revizorė. O aš, dar būdama maža, mėgau skaičiuoti, eidama iš darželio skaičiuodavau šaligatvio plyteles, laiptus, gatvėje medžius. Dar ir dabar pagaunu save skaičiuojančią, pvz., kopdama į Mindūnų apžvalgos bokštą, visada skaičiuoju laiptelius.“

Taigi, skaičių pasaulis sudomino ir tapo mėgstamu užsiėmimu. Tačiau buhalterio darbas nėra lengvas, turi daug dirbti ir kartais nelengva išeiti atostogauti. Todėl labai svarbu kruopščiai ir atsakingai planuoti savo darbus. Rosita Pikauskienė darbus visada planuoja pagal darbo krūvį. Kaip žinia, buhalteris negali atostogauti visą mėnesį, tenka prisitaikyti prie terminų, todėl jos atostogos būna dažniausiai įspraustos tarp vaikų mokslo metų atostogų ir buhalterinių ataskaitų bei deklaracijų terminų. Kartą per metus pabėga su kolege į šiltuosius kraštus, o per vaikų atostogas su kompiuteriu „emigruoja“ pas vyrą į Suomiją, kur jis dirba. Ten jau kelerius metus „gyvena“ spausdintuvas ir darbo stalas. Turbūt seniai buvo, kad ponia Rosita savaitgaliais neužsuktų į biurą, kadangi gyvena už 1 min. nuo darbo vietos. Tai klientas atveža dokumentus, tai pačiai knieti juos peržiūrėti.

Kas šiandien labiausiai apsunkina buhalterio darbą? Rositos Pikauskienės nuomone, buhalteris yra savotiškas tarpininkas tarp įmonės vadovo ir valstybinių institucijų. „Dažnai vieni kitais skundžiasi, o buhalteriui tenka atlaikyti tą neigiamą abiejų pusių nusistatymą, – sako ji. – Ne visi verslininkai norėtų mokėti visus mokesčius, ypač tie, kurie neturi išsilavinimo ir vadovauja įmonėms. Deja, mūsų šalyje vadovu gali būti bet kas. Gaila, kad nėra privalomų kursų vadovams, kurie informuotų būsimą verslininką, kokie mokesčiai jo laukia, kokią atsakomybę jis prisiima. Didžiulė problema – nuolat keičiami įstatymai. Atrodo, įgyju daugiau buhalterinės patirties, turėtų likti mažiau nežinomų situacijų, bet pastebiu, kad skambučiai dėl įvairių mokesčių tik dažnėja, nes per pusę metų vis kas nors kažką pakeitė.“ Todėl bendrovės direktorei ir darbuotojams tenka nuolat gilinti žinias. Prieš kelerius metus vykdavo į seminarus į Vilnių, Uteną ar Ukmergę. Dabar juos žiūri internetu. Tai sutaupo daug laiko ir patogu stebėti darbo vietoje. Seminarai internetu vyksta mažiausiai kartą per mėnesį, o atnaujintą informaciją gauna kasdien. Savo darbo dieną pradeda domėdamasi naujais teisės aktais ir mokesčių naujienomis.

Rositos Pikauskienės įsitikinimu, buhalteris turi būti kruopštus, atidus ir smalsus visose srityse. Domėtis ne tik mokesčių naujienomis, bet ir, pvz., vietos politika, įmonių veikla Utenos apskrityje. Dalyvaudama LBAA veikloje, ponia Rosita stengiasi dalintis patirtimi, teikti pastabas dėl VMI, „Sodros“ darbo gerinimo. Tai palengvina darbą ne tik jai, bet ir kitiems buhalteriams.

„Buhalterio darbe patiriame nemažai streso, nuolat stringančios informacinės sistemos išveda iš pusiausvyros, todėl laisvalaikiu žiemą dažniausiai „gadinu“ akis, nerdama vąšeliu. Taip atsikratau darbo dienos nuovargio, – prisipažįsta Rosita Pikauskienė. – Seniau nerdavau dukroms sukneles, kepurėles, drabužėlius jų lėlėms. Paaugus panelėms, vąšelio neatsisakiau. Per 204 valandas esu nunėrusi didžiausią Lietuvos trispalvę ir ją padovanojau Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Ši vėliava įregistruota Lietuvos rekordų knygoje. Dabar registruosiu antrą rekordą – 650 vąšeliu nertų tautinių vėliavėlių, kurios buvo „sutupdytos“ ant Lietuvos žemėlapio maketo. Tikiuosi per ateinančius metus gims mintis ir dėl trečio rekordo.“

Olita MONTVYDIENĖ

Pikauskiene Rosita

Molėtiškė Rosita Pikauskienė vašeliu nunėrė didžiausią Lietuvos trispalvę, kuri įregistruota Lietuvos rekordų knygoje.

logo_srtrf