Buhalterinės apskaitos reglamentavimas pirmaisiais tarpukario nepriklausomos Lietuvos metais

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę (1918 m. vasario 16 d.) pradėjo formuotis nacionalinis Lietuvos ūkis. Pamažu, nors ir sunkiai, kūrėsi naujos maisto, popieriaus, metalo, chemijos, gyvulių produktų perdirbimo ir kitų veiklos rūšių įmonės. Sparčiausiai augo maisto ir lengvoji pramonė. Naujai įkurtų įmonių veikla nebuvo įmanoma be buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buhalterių. Įmonių vadovybei reikėjo duomenų apie turimą turtą, kapitalą, pelną ir kitus rodiklius, kad galėtų priimti sprendimus dėl tolimesnės veiklos ir įsitvirtinti rinkoje. Be to, įmonės privalėjo mokėti mokesčius, kuriuos reikėjo apskaičiuoti.

Nebuvo konkrečių nurodymų, kaip tvarkyti buhalterinę apskaitą, todėl buhalteriai rėmėsi savo patirtimi ir ta informacija, kurią pavykdavo gauti iš kitų įmonių buhalterių. Todėl pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vyravo vadinamoji mišrioji buhalterinės apskaitos forma, kurioje buvo persipynę vokiškosios, amerikietiškosios, rusiškosios ir prancūziškosios apskaitos formų elementai. Apskritai tokį „namudišką“ buhalterinės apskaitos tvarkymą sunku pavadinti buhalterinės apskaitos forma.

Buhalterinės apskaitos tvarką daugiausia lėmė du veiksniai: įmonės dydis ir šakos ypatybės. Didesnių įmonių buhalterinė apskaita gerokai skyrėsi nuo mažų ir vidutinių. Tuometinė statistika apskaitos vienetu laikė pramonės įmonę, priklausančią tiek vienam asmeniui, tiek asmenų grupei. Finansų organai, atsižvelgdami į darbininkų skaičių ir gamybos mastą, nustatydavo įmonės kategoriją. Be to, nustatant įmonės kategoriją, buvo žiūrima, ar įmonė naudoja varomąją jėgą, t. y. ar gamyboje naudojami jėgos įrengimai. Šiuo laikotarpiu galiojo 9 pramonės įmonių kategorijos. Devintai kategorijai buvo priskirtos amatininkų dirbtuvės, kurios neturėjo teisės samdyti darbininkų, aštuntai kategorijai – įmonės, kuriose dirbo nuo 2 iki 4 samdomų darbininkų. Apskaitos organizavimo požiūriu šias įmones iš bendro skaičiaus reikia išbraukti, nes jose jokios apskaitos nebuvo. Kitos įmonės buvo sugrupuotos pagal samdomų darbininkų skaičių. Pavyzdžiui, pirmai kategorijai priskirtos įmonės, turinčios nuo 500 iki 1000 darbininkų. Trečiai kategorijai priklausė įmonės, turinčios nuo 200 iki 500 darbininkų, o septintos kategorijos įmonėse dirbo ne daugiau kaip 10 darbininkų. Prekybos įmonės buvo suskirstytos į 3 kategorijas.

Daugybė įmonių kategorijų diktavo savas buhalterinės apskaitos formas, specifinius pirminius dokumentus ir apskaitos registrus. Padėtis gerokai pagerėjo, kai įvairių kategorijų įmonių apskaitos tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Seimo 1924 m. liepos 24 d. priimtas Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas („Vyriausybės žinios“, 1924, p. 3–5). Šiame įstatyme buvo nurodyta, kad pirmos kategorijos prekybos, taip pat antros, trečios ir ketvirtos kategorijų pramonės įmonės privalo tvarkyti šias apskaitos knygas: 1) Memorialą, arba Dienyną, 2) Kasos knygą, 3) Didžiąją knygą, 4) kilnojamojo ir nekilnojamojo turto knygą. Pramonės įmonės, be šių knygų, turėjo tvarkyti dar ir: 1) medžiagų, 2) kalkuliacijos, 3) pagamintos produkcijos, 4) prekių, 5) atsiskaitymų ir 6) laiškų nuorašų knygas.

Antros kategorijos prekybos ir penktos bei šeštos kategorijų pramonės įmonės privalėjo tvarkyti šias knygas: 1) prekių; 2) kasos; 3) atsiskaitymų; 4) prekybos išlaidų. Penktos ir šeštos kategorijų pramonės įmonės dar turėjo tvarkyti medžiagų, pagamintos produkcijos ir gamybos išlaidų apskaitos knygas.

Trečios kategorijos prekybos įmonės privalėjo tvarkyti prekių knygą: a) gaunamoms prekėms įrašyti, nurodant jų pirkimo kainas; b) parduodamoms prekėms įrašyti, nurodant jų pardavimo kainas grynais pinigais ar į kreditą.

Vykdant šio įstatymo nurodymus, apskaitos registrų skaičius ir jų paskirtis buvo diferencijuota. Plačiausiai buvo naudojami trys apskaitos registrai: Dienynas (Memorialas), Kasos ir Didžioji knygos.

Dienynas (Memorialas) – tai knyga, kurioje kiekvieną dieną būdavo registruojamos ūkinės operacijos. Įrašai šioje knygoje turėjo būti daromi nuosekliai tų operacijų atlikimo eilės tvarka iš pateisinamųjų dokumentų. Darant įrašus, buvo nurodomos koresponduojančios sąskaitos ir operacijų suma. Iš Dienyno straipsniai buvo įrašomi į Didžiąją knygą ir pagalbines knygas, būtinai nurodant buhalterinio įrašo eilės numerį.

Toliau apskaitinė informacija sisteminta Didžiojoje knygoje, specialiose buhalterinėse sąskaitose. Buhalterinių sąskaitų skaičius nebuvo nustatytas. Tai rodo, kad bendros sąskaitų sistemos tuometinėje Lietuvoje dar nebuvo. Be minėtų knygų, prekybos ir pramonės įmonės bei akcinės bendrovės turėjo nemažai ir pagalbinių. Pagalbinių knygų skaičius buvo neribojamas, todėl apskaitiniame darbe svyravo nuo 6 iki 18 ir daugiau.

Vadovaujantis Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymu (1924), sąskaitybos knygos privalo būti tvarkomos be išskutimų, ištrynimų, sutepimų ar prirašymų tarp eilučių ar straipsnių. Klaida atitaisoma raudonai su tam tikra žemiau straipsnio pastaba. Knygų puslapiai turėjo būti numeruojami. Sąskaitybos knygos turėjo būti tvarkomos lietuvių kalba. Pirmos kategorijos prekybos ir pirmos, antros, trečios ir ketvirtos kategorijų pramonės įmonės sąskaitybos knygas privalėjo saugoti 5 metus, o antros ir trečios kategorijų prekybos bei penktos ir šeštos kategorijų pramonės įmonės – 3 metus.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais didelę įtaką buhalterinės apskaitos organizavimui turėjo ir 1924 m. Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokesčio įstatymas. Pagal šį įstatymą buvo išskirtos dvi pelno mokesčio mokėtojų grupės.

Pirmai grupei buvo priskiriamos smulkios prekybos ir pramonės įmonės, banko kontoros, komiso ir kitos panašios įstaigos, kurios nesudarinėjo ataskaitų, todėl kiekvienam mokėtojui užteko ataskaitinių metų pradžioje mokesčių inspektoriui pateikti pareiškimą apie praėjusių metų pelno sumą. Jei pelno mokestis dėl kokių nors priežasčių nurodytais terminais nebūtų apskaičiuotas ar įmokėtas, jis galėjo būti išieškomas per 10 metų. Nuo pelno mokesčio buvo atleidžiamos tik ką įsikūrusios įmonės, jei jos iki kalendorinių metų pabaigos gyvuoja ne ilgiau kaip 3 mėnesius, taip pat švietimo, mokslo, meno, politikos, labdaros draugijos, kredito ir žemės ūkio kooperatyvai, vartotojų kooperatyvai, kurių kapitalas – ne didesnis kaip 50 tūkst. litų.

Antros grupės įmonėmis ir įstaigomis buvo laikomos akcinės bendrovės, kompanijos, pajų draugijos, įvairios kredito ir kitos įstaigos, kurios privalėjo atsiskaityti spaudoje arba narių susirinkime. Šios grupės įmonės ir įstaigos privaloma tvarka turėjo pateikti savo ataskaitas Finansų ministerijai. Jos privalėjo pateikti balansą, pelno ir nuostolių ataskaitą ir protokolo nuorašą, patvirtinantį ataskaitą. Finansų ministerijos pateikta Mokesčių departamentui ataskaita buvo laikoma galutinai patvirtinta, jei po 6 mėnesių ją įteikus Mokesčių departamentas nepareikalaudavo jokių paaiškinimų. Prireikus Mokesčių departamentas turėjo teisę vietoje tirti ir tikslinti apskaitos knygas ir visus pateisinamuosius dokumentus.

Siekdama toliau reglamentuoti mokesčio nuo pelno apskaičiavimą ir apskaitą, 1925 m. Finansų ministerija parengė Prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno įstatymui vykdyti instrukciją. Šios instrukcijos priedų sąraše buvo pateiktos šios unifikuotų ataskaitų formos:

1) pareiškimas dėl pelno sumos; 2) prekybos įstaigos balansas; 3) prekybos įstaigų nuostolių ir pelno sąskaitos struktūra; 4) pramonės įmonės balansas; 5) pramonės įmonių nuostolių ir pelno sąskaitos struktūra; 6) kredito įstaigos balansas; 7) kredito įstaigos nuostolių ir pelno sąskaitos struktūra.

Kaip matyti iš šio sąrašo, buvo parengtos skirtingos balanso ir pelno bei nuostolių ataskaitų formos prekybos, pramonės ir kredito įstaigoms. Pramonės įmonių balanso formos aktyvo straipsniai buvo šie: 1) nesumokėtas kapitalas; 2) kasa; 3) svetimų šalių valiuta ir čekiai; 4) einamosios sąskaitos bankuose; 5) vekseliai; 6) vekseliai inkaso; 7) protestuoti vekseliai; 8) debitoriai; 9) abejotini debitoriai; 10) prekės; 11) vertybės popieriai; 12) hipotekos; 13) kilnojamasis turtas; 14) nekilnojamasis turtas; 15) grynasis nuostolis ir kiti.

Pasyve buvo pateikiami šie straipsniai: 1) pagrindinis kapitalas; 2) atsargos kapitalas (numatytas įstaigos įstatais); 3) ypatingi atsargos kapitalai (reikia nurodyti juos rūšimis); 4) amortizacijos kapitalas; 5) išduoti vekseliai; 6) diskontuoti vekseliai; einamos sąskaitos; 8) kreditoriai; 9) neišmokėtas dividendas; 10) pereinamos sumos; 11) grynasis pelnas.

Pelno ir nuostolių ataskaitą sudarė dvi dalys: 1) nuostolis (buvo vartojamas ne terminas „sąnaudos“, o „nuostolis“, kuris iš tikrųjų čia netinka) ir 2) pelnas. Nuostolio dalyje labai detaliai buvo nurodytos išlaidos. Pažymėtini tokie išlaidų straipsniai: algos, dienpinigiai ir kelionės išlaidos, reklamos, raštvedybos ir spaudinių išlaidos. Atskiruose ataskaitos skyriuose buvo parodomos gamybos (fabrikacijos) ir prekių išlaidos. Net įvairias smulkias išlaidas reikėjo parodyti atskirame straipsnyje. Taip pat buvo reikalingas ypatingų nuostolių straipsnis.

Ataskaitos pelno pusėje buvo pateikiami 3 skyriai: 1) parduotų gaminių pelnas, 2) kitų operacijų pelnas, 3) ypatingas pelnas. Trečiame skyriuje „ypatingas pelnas“ buvo išskirti net 7 pelno gavimo straipsniai.

Akcinės bendrovės, be balanso bei pelno ir nuostolių ataskaitos, dar privalėjo parengti pranešimą apie bendrovės turtą ir jo būklę. Finansinės atskaitomybės sudarymo kokybei didelės įtakos turėjo akcinės bendrovės revizijos komisija. Ji ne tik tvirtino atskaitomybę, bet ir bet kada galėjo patikrinti, kaip tvarkomos buhalterinės knygos ir dokumentai. Revizijos komisija reguliariai tikrino pinigų likutį kasoje ir vertybinius popierius (akcijas, obligacijas). Kadangi akcinių bendrovių balansai bei pelno ir nuostolių ataskaitos turėjo būti spausdinamos „Vyriausybės žiniose“, šias ataskaitas galėjo analizuoti ir tyrinėti visi besidominantys tos ar kitos bendrovės veikla.

Daugiau: https://jugma.lt

logo_srtrf