Finansų ministras – lito tėvas…

Vytautas Petrulis gimė 1890 m. vasario 3 d. Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Baigė Kupiškio pradžios mokyklą, vėliau – Maskvos prekybos institute ekonomisto specialybę.

Baigęs institutą, dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže. 1918 m. vasarą grįžęs į Lietuvą V. Petrulis dirbo „Lietuvos aido“ žurnalistu, rudenį buvo pakviestas į Vyriausybės kanceliariją, o 1919 m. pavasarį jam patikėtos Finansų ministerijos valdytojo pareigos.

Tų pačių metų gruodžio mėnesį buvo išrinktas pirmojo na­cio­nalinio banko – Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdybos nariu. 1920 m. V. Petrulis išvyko į Klaipėdą organizuoti šio banko skyrių, kuriam vadovavo iki 1920 m. vidurio, kai ministrų kabineto pirmininkas E. Galvanauskas pakvietė dirbti finansų ministru.

Vienas iš svarbiausių to meto uždavinių buvo lito įvedimas. Kaip rašė Vladas Terleckas, „V. Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai pagerėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė: buvo sudaromos sutartys su užsienio spaustuvėmis (A. Hasės, O. Elsnerio) dėl lietuviškųjų banknotų spausdinimo, sparčiai organizuojamas Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, įvedamas sąskaitinis litas, parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, pertvarkomi mokesčiai ir kt.“.

Tik dėl šio aktyvumo, nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo to laiko, kai V. Petrulis tapo ministru, litas pradėjo savo gyvenimą. Ne be pagrindo to meto amžininkai (ir ne tik) laikė jį lito „tėvu“. Iš tiesų V. Jurgutis pradėjo vadovauti Lietuvos bankui, kai daugelis jo organizavimo darbų buvo atlikti, litai pagaminti. Sakoma, kad V. Petrulis „pagimdė“ litą, o V. Jurgutis buvo lito globėjas, augintojas.

Auksinų keitimo į litus santykį nustatinėjo Finansų ministerija, o jai pavaldžios iždinės atlikinėjo šių pinigų keitimo operacijas. Finansų ministerija, pasitelkusi Krašto apsaugos ministerijos pajėgas, taip pat griežtai kovojo su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais.

…ir nuteistasis

1918 m. gegužę steigiant Prekybos ir pramonės banką Vilniuje, finansų ministru dirbo Martynas Yčas, nuo 1920 m. ministro portfelis buvo patikėtas vienam pagrindinių banko akcininkų Jonui Dobkevičiui, o nuo 1922 m. – buvusiam banko valdybos nariui bei Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos filialo direktoriui V. Petruliui.

Savi žmonės ministerijoje, kaip manoma, padėjo įgyvendinti pagrindinį įsteigto banko tikslą: sutelkti apie jį įvairias verslo įmones, daugiausia susijusias su M. Yčo ekonomine veikla. Panašūs procesai vyko ir apie brolių Jono ir Juozo Vailokaičių įsteigtą Ūkio banką, kuris taip pat sudarė verslui palankias kreditavimo, finansavimo sąlygas.

Nacionalinio Prekybos ir pramonės banko statusas ilgainiui darėsi neparankus keliems privatiems banko akcininkams, siekusiems įsigalėti banke. Jiems reikėjo daugiau veikimo laisvės. Įsigyti iš valstybės kontrolinį banko paketą nebuvo joks nusikaltimas. Kitas klausimas – kaip tai buvo daroma.

Sustiprinti savo finansines pozicijas siekę broliai Vaikolaičiai, susidomėjo galimybe įsigyti nacionalinį Prekybos ir pramonės banką. Finansų ministerijoje, kuriai tuo metu vadovavo J. Dobkevičius, buvo susitarta būtent jiems parduoti banko kontrolinį akcijų paketą. Ši informacija, žinoma, pasiekė ir M. Yčą. Ir šis suskubo pirmas nupirkti banko akcijas. Maža to, ministerija pardavė jam tas akcijas žemesne nei rinkos kaina (rinkos kaina buvo 1 500–1 800 auksinų už akciją, o M. Yčas mokėjo po 800). Vargu ar tai buvo padaryta už dyką. Deja, įrodymų neišliko.

Kai bankas tapo privatus, M. Yčas ir jo partneriai galėjo priimti sau palankius sprendimus. Banko pinigai buvo švaistomi ne tik akcininkų žmonų įnoriams tenkinti, bet ir abejotinam nekilnojamajam turtui, akcijoms įsigyti.

Buvo klastojama ir banko buhalterija, akcininkams pateikiant geresnę jo padėtį, nei yra iš tikrųjų. Iš banko kapitalo buvo perrašyta į banko pelną (tai išryškėjo tik teismo procese) 600 tūkst. litų – ši buhalterinė „klaida“ ne tik užliūliavo akcininkus, bet ir sudarė sąlygas papildomai išsimokėti dividendus ir tantjemas ne tik banko valdybos nariams, bet ir kitiems aukštiems banko tarnautojams.

1925 m. tapęs ministru pirmininku ir vadovaudamas Finansų ministerijai, pagarbiai anuomet vadintas lito tėvu, V. Petrulis, manoma, žinojo apie realią Prekybos ir pramonės banko finansinę padėtį. Deja, būdamas valdžios viršūnėje, nepaisė to – skyrė seno bičiulio bankui net 2 mln. litų neva užsienio valiutai pirkti. Faktiškai tai buvo nuo Lietuvos piliečių gerai paslėptas mėginimas padėti bankrutuojančiam bankui.

Šią 2 mln. litų vertės aferą į viešumą iškėlė spauda. Seimą pasiekė dvi valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų interpeliacijos V. Petruliui dėl nepagrįstai išleistų 2 mln. litų, jų sugrąžinimo į iždą ir kaltų asmenų nubaudimo, tačiau jos pasibaigė be rezultatų. Tuo metu buvo aiškinta, kad V. Petrulis „nenusižengė“ įstatymams ir paėmęs iš valstybės iždo 150 tūkst. litų bei juos investavęs į Prekybos ir pramonės banko Klaipėdos filialą.

1926 m. valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ rašė, kad V. Petrulis, kilus skandalui, brangiai pardavė Klaipėdoje turėtus namus, o kitą turtą užrašė žmonai.

Manoma, kad V. Petrulis buvo įsivėlęs ir į kitus nešvarius reikalus. Jo vadovaujama Vyriausybė ir Finansų ministerija buvo įvedusi draudimą įvežti į Lietuvą tam tikras prekes (papirosus, alkoholį, degtukus, žuvis, javus). Tačiau bet kurį įstatymą galima apeiti, taip ir tąkart buvo įtariama, kad V. Petrulis išduodavo leidimus už kyšius.

V. Petruliui iš pradžių pavyko išsisukti, tačiau 1932 m. byla ne tik pasiekė teismą, bet ir buvo išnagrinėta. Nors iš aštuoniasdešimt apklaustų liudininkų nė vienas nepatvirtino, kad V. Petrulis ėmė kyšius, apgaudinėjo ar kitaip siekė sau naudos, byla nebuvo nutraukta. 1932 m. jam už korupcinius ryšius, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi buvo skirti dveji metai laisvės atėmimo. Pritaikius dvi amnestijas, bausmė sumažinta iki pusės su trupučiu metų.

Tačiau, kaip rašo Vladas Terleckas, neatmetama galimybė, kad šios bylos organizatorius veikti paskatino, kaip minėta, V. Petrulio, įvedant litą, griežta kova su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais. Kadangi V. Petrulis buvo atviro būdo, nemėgo klastūnų ir nesvyruodamas jiems tardavo tiesos žodį į akis, jis savo atvirumu prieš save nustatė ne tik svetimtaučius pirklius, bet ir savo partijos „galinguosius“. Kai kam jis nebuvo populiarus ir Finansų ministerijoje, nes ryžtingai šalino dar iš carinės Rusijos administracijos paveldėtus kyšininkavimo, biurokratizmo papročius. 1925 m. jo įsakymu tarnautojai per trumpą laiką privalėjo išmokti lietuvių kalbą.

Jolanta SURGAILĖ

Petrulis Vytautas

Vytautas Petrulis tapo pirmuoju nuteistu ir sėdėjusiu kalėjime Ministru Pirmininku.

logo_srtrf