Įmonių buhalterinė atskaitomybė sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje nebuvo vartojami finansinės atskaitomybės arba finansinių ataskaitų rinkinio terminai. Kadangi buhalterinė apskaita nebuvo skirstoma į finansinę ir valdymo apskaitą, atskaitomybė buvo vadinama buhalterine atskaitomybe.

Sovietiniu laikotarpiu buvo trys apskaitos rūšys: buhalterinė, statistinė ir operatyvinė. Pagal šias apskaitos rūšis pramonės įmonės turėjo sudaryti ir trijų rūšių atskaitomybę – buhalterinę, statistinę ir operatyvinę.

 

Buhalterinė atskaitomybė – tai sistema ekonominių rodiklių, apibūdinančių įmonės ūkines lėšas ir jų susidarymo šaltinius už praėjusį laikotarpį.

Buhalterinės ataskaitos buvo rengiamos remiantis sintetinės apskaitos duomenimis, ypač Didžiosios knygos įrašais.

Statistinę atskaitomybę sudarė ataskaitos, kurioms užpildyti reikėjo atlikti specialius statistinius stebėjimus ir tyrimus (pvz., kaip naudojamas darbininkų arba gamybinių įrengimų darbo laikas). Be to, statistinėms ataskaitoms parengti buvo naudojami ir buhalterinės apskaitos duomenys: rengiamos statistinės darbo, materialinių išteklių, pagrindinių fondų naudojimo, produkcijos gamybos ir kitos ataskaitos. Todėl buhalterinės atskaitomybės turinys turėjo atitikti svarbiausius statistinius reikalavimus.

Operatyvinę atskaitomybę sudarė ataskaitos, kuriose buvo pateikiama informacija, reikalinga įmonės vadovybei operatyvinei kontrolei ir valdymui: duomenys apie svarbiausių produkcijos rūšių gamybą, medžiagų, kuro tiekimą, sutarčių vykdymą, personalą, kai kurie finansiniai rodikliai.

Tačiau svarbiausią reikšmę bendroje atskaitomybės sistemoje turėjo metinė buhalterinė atskaitomybė.

Visos Lietuvos įmonės privalėjo naudoti TSRS finansų ministerijos patvirtintas metinės atskaitomybės formas. Metinę atskaitomybę sudarė šios pagrindinės pramonės įmonių metinės atskaitomybės formos su nurodytais numeriais:

1. Įmonės pagrindinės veiklos balansas.

2. Balanso priedėlis.

3. Įstatinio fondo judėjimas.

4. Prekinių materialinių ir kitų vertybių trūkumo, grobstymo ir gedimo ataskaita.

5. Gamybos išlaidos.

6. Prekinės produkcijos savikaina.

7. Gamybos valdymo ir aptarnavimo išlaidos.

8. Pramonės įmonės produkcijos plano įvykdymo ataskaita.

9. Pramonės įmonės darbo plano įvykdymo ataskaita.

10. Tikslinio finansavimo lėšų ir specialiųjų fondų judėjimas.

11. Turimų pagrindinių priemonių (fondų) ir amortizacijos fondo bei jų judėjimo ataskaita.

12. Produkcijos realizavimas.

13. Valdymo aparato išlaikymo išlaidos.

20. Pelnas ir nuostoliai.

 

Speciali ataskaita „Atskaitymų į ekonominio skatinimo fondus apskaičiavimas“. Metinė atskaitomybė buvo pateikiama kartu su paaiškinamuoju raštu, kuriame turėjo būti išanalizuotos pagrindinės svarbiausių rodiklių nukrypimų nuo plano priežastys, nurodytos priemonės įmonės darbui gerinti. Kartu su pagrindinės veiklos rodikliais pramonės įmonės rengė kapitalinių įdėjimų ataskaitas apie kapitalinių įdėjimų apimtį ir naudojimą, objektų atidavimą naudoti, statybų finansinę būklę.

Iš daugelio metinės atskaitomybės formų svarbiausios buvo dvi – balansas bei pelno ir nuostolių ataskaita. Balansas turėjo dvi puses: aktyvą ir pasyvą, kurie buvo suskirstyti į skyrius.

Balanso aktyvą sudarė: 1. Pagrindinės priemonės (fondai) ir neapyvartiniai aktyvai; 2. Normuojamos apyvartinės lėšos; 3. Piniginės lėšos, atskaitymai ir kiti aktyvai; 4. Kapitalinės statybos išlaidos ir lėšos; 5. Pagrindinės bandos formavimo išlaidos.

Balanso pasyvą sudarė taip pat 5 skyriai: 1. Savų ir joms prilygintų apyvartinių lėšų šaltiniai; 2. Banko kreditai normuojamoms apyvartinėms lėšoms; 3. Įvairūs banko kreditai, atskaitymai ir kiti pasyvai; 4. Kapitalinės statybos lėšų šaltiniai; 5. Pagrindinės bandos formavimo lėšų šaltiniai.

 

Balansas rodė faktinius ūkinių lėšų ir jų susidarymo šaltinių likučius laikotarpio pradžioje ir pabaigoje pagal Didžiosios knygos įrašus. Informacija iš Didžiosios knygos galėjo būti tiesiogiai įrašoma į balansą arba prieš tai užpildomas specialus apyvartos žiniaraštis. Kai kurie balanso straipsniai visiškai atitiko Didžiosios knygos sintetinių sąskaitų arba subsąskaitų, įrašus ir pavadinimus. Tačiau, apskaičiuojant daugelį balanso straipsnių, reikėjo sugrupuoti vienarūšę informaciją. Taip apskaičiuoti balanso rodikliai buvo iššifruojami balanso priedėliuose ir pažymose.

Balanse buvo vartojami socialistinės ekonomikos terminai. Jo straipsniai buvo išdėstyti priešingu nuoseklumu negu tarpukario nepriklausomos Lietuvos balanse. Pirmiausia aktyve buvo rodoma pagrindinės priemonės ir tik po to – mobilieji lėšų straipsniai. Pasyvas taip pat buvo sudarytas tokiu pačiu principu: pirmiausia įrašomas įstatinis fondas ir tik po to – trumpalaikiai įsiskolinimai.

Balanso forma buvo detali, ji teikė daug vertingos informacijos. Remiantis šiuo balansu, įmonės finansinės būklės analizė buvo atliekama tokiu nuoseklumu:

1) tiriamos savos ir joms prilygintos apyvartinės lėšos;

2) atliekama normuojamų apyvartinių lėšų analizė;

3) tikrinama, kaip pasirūpinta banko kreditais ir jų naudojimas;

4) nagrinėjamos nenormuojamos apyvartinės lėšos;

5) įvertinamas įmonės mokumas;

6) apskaičiuojamas apyvartinių lėšų apyvartumas.

 

Nors socialistinės ekonomikos sanklodos tikslas, kaip teigė ekonominių teorijų kūrėjai, nebuvo siejamas su pelno gavimu, tačiau socialistinė ekonomika negalėjo funkcionuoti be pelno. Pelnui apskaičiuoti ir parodyti buvo skiriamos dvi metinės atskaitomybės formos: 12 forma „Produkcijos realizavimas“ ir 20 forma „Pelno ir nuostolio ataskaita“.

12 forma „Produkcijos realizavimas“ buvo skirta pelnui iš prekinės produkcijos realizavimo apskaičiuoti. Jis buvo nustatomas kaip skirtumas tarp realizuotos prekinės produkcijos įmonės didmeninėmis kainomis (be apyvartos mokesčio) ir jos pilnosios savikainos. Remiantis šios formos duomenimis, buvo apskaičiuojami veiksniai, turėję įtakos faktinio pelno iš produkcijos realizavimo pasikeitimui palyginti su planiniu. Buvo apskaičiuojama 1) realizuotos produkcijos apimties; 2) realizuotos produkcijos struktūros ir asortimento; 3) produkcijos pilnosios savikainos ir 4) produkcijos kainos įtaka.

Daug informacijos apie įmonės finansinius rezultatus teikė 20 forma „Pelno ir nuostolio ataskaita“. Joje buvo parodoma bendra balansinio pelno (nuostolio) suma. Ji turėjo sutapti su pelno (nuostolio) suma, parodyta balanse. Bendrą balansinio pelno (nuostolio) sumą sudarė realizacinis pelnas (nuostolis), nerealizacinis pelnas ir nerealizacinis nuostolis. 20 formoje gana detaliai (atskirais straipsniais) buvo parodomos nerealizacinio pelno ir nerealizacinio nuostolio sumos. Taigi, remiantis 20 forma, buvo galima apskaičiuoti ne tik balansinio pelno sudėtį ir struktūrą, bet ir realizacinio pelno (nuostolio) sudėtį bei struktūrą.

Pramonės įmonės dar turėjo parengti mėnesines ir ketvirtines buhalterines ir statistines ataskaitas. Mėnesinę buhalterinę atskaitomybę sudarė balansas ir jo pažymos, o mėnesinę statistinę – ataskaitos apie produkcijos gamybos, darbo ir darbo užmokesčio, prekinės produkcijos savikainos plano įvykdymą. Ketvirtinė atskaitomybė, be minėtų mėnesinių ataskaitų, apėmė: balanso priedėlį, vaikų darželio (lopšelio) priežiūros ataskaitą, kadrų rengimo ataskaitą ir svarbiausių produkcijos rūšių savikainos kalkuliaciją.

Pramonės įmonės sudarytą atskaitomybę turėjo pateikti aukštesniosioms organizacijoms, vietiniams finansų organams, Centrinės statistikos valdybos įstaigoms, Valstybinio ir Statybos banko įstaigoms. Jos, gavusios įmonių ataskaitas, turėjo per nustatytą laiką patikrinti ir patvirtinti, o radus klaidas įmonės turėjo jas ištaisyti. Remdamosi įmonių ataskaitomis, aukštesniosios organizacijos turėjo sudaryti suvestines ataskaitas, pagal kurias buvo galima nustatyti valstybinių planų vykdymo eigą ir įvertinti konkrečių įmonių veiklą.

Metinės atskaitomybės formos buvo pritaikytos planiniam ūkiui: pagal jų rodiklius buvo kontroliuojama, kaip vykdomas liaudies ūkio planas, apskaičiuojamos nacionalinės pajamos, sudaromas liaudies ūkio balansas, paskirstomi darbo ištekliai, planuojamas visuomeninio darbo našumas. Tačiau konkrečių įmonių poreikiams atskaitomybė turėjo nedidelę reikšmę: buhalteriams reikėjo įdėti labai daug darbo rengiant konkrečias formas, o jų analizei nelikdavo laiko. Paklausti, kaip jie gyvena, dažnas atsakydavo: nuo atskaitomybės iki kitos atskaitomybės sudarymo.

logo_srtrf