Kazys Sruoga – produkcijos savikainos kalkuliavimo pradininkas

Tarpukario Lietuvoje produkcijos savikainos kalkuliavimui buvo skiriama mažai dėmesio.

Didesnės įmonės bandė apskaičiuoti kai kurių gaminių savikainą ir tam naudojo vadinamuosius savus kalkuliavimo metodus ir formas. Produkcijos savikainos kalkuliavimo problemomis pradėta labiau domėtis po Kazio Sruogos straipsnių žurnale „Tautos ūkis“ 1937–1938 m.: „Ar apsimoka kalkuliuoti?“, „Ar teisingai apskaičiuojame savikainą?“, „Medžiagos kaštai gamyboje ir savikaina“, „Savikaina ir medžiagų sandėlio administravimas“, „Darbo kaštai ir gaminio savikaina“, „Bendros gamybos išlaidos ir gaminio savikaina“. Šiuose straipsniuose autorius parodo, kad iki tol produkcijos savikainos kalkuliavimui buvo skiriama mažai dėmesio ir daugeliu atvejų ji buvo netiksliai skaičiuojama. Taigi K. Sruogą galima laikyti pirmuoju lietuvių autoriumi, moksliškai pagrindusiu būtinumą kalkuliuoti produkcijos savikainą, įrodžiusiu kalkuliavimo reikšmę ir svarbą mažinant išlaidas.

Straipsnyje „Ar apsimoka kalkuliuoti?“ K. Sruoga rašė, kad daugelis pramonės, prekybos ir kitų įmonių savininkų nemėgsta tiksliai ir smulkiai apskaičiuoti, kiek ir kodėl vienos ar kitos prekės pagaminimas ar pirkimas jam pačiam kainavo, už kiek ir kodėl jis tą prekę turi parduoti. Autorius kelia klausimą, kodėl ir kada konkrečiai reikia kalkuliuoti, ir pateikia atsakymą: „Kalkuliuoti reikia pirmiausia tada, kai būtina arba padidinti pelną, arba gelbėtis nuo konkurencijos. Tikslios savikainos kalkuliacijos lemiamas vaidmuo pasireiškia tada, kai reikia apskaičiuoti pardavimo kainą, kuri susidaro iš savikainos, pardavimo išlaidų ir pelno.“ Kalkuliuojant savikainą, anot autoriaus, svarbu sugebėti tiksliai suskirstyti išlaidas į pastoviąsias ir kintamąsias. Jis pateikė tokius šių išlaidų apibrėžimus: „Pastovios išlaidos yra tos išlaidos, kurios nesikeičia, pasilieka tokios pat, neatsižvelgiant į tai, ar gamybos, prekybos apyvarta didėja ar ne.“ Straipsnyje vartojami du terminai kintamosioms išlaidoms pavadinti: „kintamos išlaidos“ ir „kitėjančios išlaidos“. Be to, K. Sruoga rašo, kad „kitėjančios išlaidos yra tos išlaidos, kurios apyvartai didėjant didėja, apyvartai mažėjant mažėja“. Autorius, pabrėždamas savikainos kalkuliavimo svarbą, suformulavo dar ir tokį teiginį: „Kas nemoka ar nenori teisingai kalkuliuoti, tas kenkia ne tik sau, bet ir visiems tos branšos gamintojams bei prekybininkams.“

Kitame straipsnyje „Ar teisingai apskaičiuojame savikainą“ K. Sruoga aprašė, kaip, kalkuliuojant kiekvieno gaminio savikainą, reikia įvertinti tris išlaidų elementus: išlaidas medžiagai, iš kurios daiktas pagamintas, išlaidas darbui (darbininkams, kurie daiktą gamino) ir bendras įmonės išlaidas, kurios į kiekvieno gaminio savikainą turi būti atitinkamai įkalkuliuotos. Jis atkreipė dėmesį į bendrą išlaidų įkalkuliavimo į gaminio savikainą tikslumo svarbą. Be to, pridūrė, kad, kalkuliuojant bendrąsias išlaidas, laikomasi dviejų klaidingų nuostatų: vieni kalkuliuoja bendrąsias išlaidas per siaurai, kiti – per plačiai. Bendrosios išlaidos kalkuliuojamos per siaurai, kai į prekės savikainą įskaičiuojamos ne visos bendrosios išlaidos (pavyzdžiui, įkalkuliuojama tik pastatų, įrengimų amortizacija ir tarnautojų algos). Jos kalkuliuojamos per plačiai, kai prie prekės gaminimo išlaidų priskaičiuojamos ir tos išlaidos, kurios susijusios ne tik su tos prekės gaminimu, bet ir pardavimu.

K. Sruoga iškėlė ir medžiagų (žaliavų ir pagalbinių medžiagų) įkalkuliavimo į savikainą tikslumo svarbą. Žinant, kiek medžiagų sunaudota vienam gaminiui padaryti, lieka tik įvertinti, kiek tos medžiagos kainuoja. K. Sruoga nurodė, kad medžiagas galima įvertinti net keturiomis kainomis: 1) įsigijimo, 2) rinkos, 3) tvirta ir 4) būsiančio įsigijimo kaina. Jis aprašė šių kainų pranašumus bei trūkumus ir padarė išvadą, kad kainos pasirinkimas priklauso nuo įmonės struktūros, gamybos pobūdžio, kalkuliacijos ir kainų politikos, šį klausimą kiekviena įmonė turi spręsti atskirai.

K. Sruoga teigia, kad darbo išlaidų (jis dažnai vartojo ir „kaštų“ terminą) vaidmuo gaminio savikainoje yra daug sudėtingesnis nei medžiagų išlaidų. Tai jis paaiškina dviem priežastimis. Pirmiausia dažnai sunku tiksliai apskaičiuoti, kokios darbo išlaidos tenka vienam konkrečiam gamybos objektui. Antra, darbo išlaidų dydis priklauso ne vien nuo darbo brangumo, darbo tinkamo organizavimo, bet ir nuo kitų aplinkybių, kurios mažai ką bendra turi su gamybos procesu, pavyzdžiui, socialinis ar net politinis veiksnys darbuotojų atlyginime. Todėl, autoriaus nuomone, darbo išlaidas įkalkuliuoti į gaminio savikainą reikia labai kruopščiai ir apdairiai.

K. Sruoga išsamiai išnagrinėjo bendrųjų išlaidų įskaitymo į produkcijos savikainą klausimą. Jis nurodė, kad pati bendrųjų išlaidų sąvoka yra nelabai aiški, todėl tiek teorijoje, tiek praktikoje kyla nuomonių skirtumų. Taip yra todėl, kad bendrosioms išlaidoms taip pat priklauso dalis medžiagų ir darbo išlaidų, kurių negalima tiesiog įkalkuliuoti į gaminio savikainą. Jis pateikia tokį bendrųjų išlaidų supratimą: bendrosioms išlaidoms priklauso visos tos išlaidos, kurios nėra įkalkuliuojamos į medžiagos ar darbo išlaidas. Arba dar aiškiau: bendrosios išlaidos yra tos išlaidos, kurios, be medžiagos ir darbo išlaidų, atsiranda gamyboje. Jis pirmasis aprašė bendrųjų išlaidų įkalkuliavimo į gaminio savikainą būdus, t. y. proporcingai: 1) sunaudotų žaliavų kiekiui, 2) darbo išlaidoms, 3) žaliavų ir darbo išlaidų sumai bei 4) sugaištam gamybos laikui. Autorius žymėjo, kad praktikoje yra daug kitų bendrųjų išlaidų paskirstymo būdų, t. y. vieni būdai kombinuojami su kitais, ir jų taikymas labai priklauso nuo įmonės pobūdžio, dydžio bei kitų vien tik praktikoje galimų įvertinti aplinkybių.

K. Sruoga, be produkcijos savikainos kalkuliavimo, daug dėmesio skyrė amatų problemoms nagrinėti. Jis 1936 m. parašė originalią knygą „Amatų klausimas Lietuvoje“, kurioje teigiamai vertino Lietuvos žmonių amatus ir siūlė būdus jiems plėtoti.

logo_srtrf