Pirmieji atkurtos Lietuvos revizoriai

Žinybinė revizijų institucija

Atkurtos Lietuvos kooperacija buvo didžiulė organizacija, savo veikla palietusi visų ūkininkų ir kitų gyventojų interesus. Šalia didelių kooperatinių įmonių „Parama“, „Pienocentras“, „Lietūkis“ valsčiuose sparčiai kūrėsi smulkūs kooperatyvai. Visų šių įmonių veiklą reglamentavo 1919 m. priimtas Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas. Apskaitos ir finansų tvarkymą prižiūrėjo 1924 m. įsteigta Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija (toliau – Inspekcija). Vertinant šių dienų akimis, tai buvo žinybinė revizijų institucija, kuri prižiūrėjo apskaitos tvarkymą ir revizavo žinyboje esančias įmones bei įstaigas. Be to, Inspekcija tvarkė ūkio subjektų registrą, apskaitė už revizijas surinktus mokesčius, teikė įmonėms juridines paslaugas, kėlė dėl padarytų nusižengimų bylas, atstovavo teismuose.

Valdymo struktūra

LCVA fonduose išliko smulkus trijų Inspekcijos padalinių – Kanceliarijos, Revizavimo ir Juridinio skyrių – darbuotojų pareigybių aprašymas. Minėti padaliniai buvo pavaldūs Inspekcijos vadovui. Be jai įprastų funkcijų, kanceliarija apskaitydavo sąmatines pajamas ir išlaidas, tvarkydavo savo ir likviduotų įmonių archyvus, prekiaudavo sąskaitybos knygomis ir blankais. Archyvo šaltiniai liudija, kad kanceliarijos darbuotojai daug laiko sugaišdavo rinkdami ir registruodami kooperacijos įmonių finansinių apyskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų nuorašus ir pan. Didelį darbo krūvį turėdavo ir korespondencijos tvarkytojai. Pavyzdžiui, vien tik laiškų ir paklausimų Inspekcija kasmet gaudavo per 30 tūkstančių, t. y. po 2,5 tūkstančio per mėnesį. Juridinis skyrius aprobuodavo ūkio subjektų parengtus įstatus, konsultuodavo teisės klausimais revizorius ir ūkio subjektus.

Revizoriai

Revizavimo skyriuje veikė keturi sektoriai: Kredito kooperatyvų, Prekybos kooperatyvų, Pieno perdirbimo bendrovių ir Akcinių bendrovių.

Ten dirbę revizoriai pirmieji atkurtoje Lietuvoje pramynė revizavimo taką ko­operacijos įmonėse. Archyvo dokumentuose jų pavardės įvardintos pagal sektorius. Kredito kooperatyvų sektorius: A. Vadopalas, P. Grigas, A. Babarskis, A. Mažeika, S. Čepas, J. Gasiūnas, J. Grigaitis, E. Varekojis. Prekybos kooperatyvų sektorius: R. Janulevičius, P. Briedulis, S. Valaitis, B. Grabauskas, A. Sližys. Pieno perdirbimo bendrovių sektorius: P. Miškinis, V. Daugėla, P. Bagdomas, M. Valavičius, J. Kilikevičius, M. Vanagas, A. Strockis, P. Kudukis, S. Paleka. Akcinių bendrovių sektorius: K. Vadapalas, A. Danta, J. Leonas, P. Paukštis ir F. Vismantas. Žinant, koks sunkus buvo nenormuotas, daug nervinės įtampos reikalaujantis revizoriaus darbas, surinkti gerų revizorių komandą buvo sudėtinga. Reikėdavo nedelsiant tvarkyti revizorių darbo apmokėjimo klausimą. Energingam ir atkak­liam Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcijos vadovui Mykolui Ragevičiui (1896–1971) pavyko įtikinti Finansų ministeriją, kuri pagaliau revizoriams nustatė normalius atlyginimus (nuo 700 iki 900 Lt). Po šio sprendimo, revizorių skaičius Inspekcijoje padidėjo iki 27 žmonių.

Revizavimo spragos

Tų metų ekonominis žurnalas „Tautos ūkis“ rašė, kad naujai susikūrusioms, ypač atokesnėse vietovėse esančioms, kooperacijos įmonėms ir įstaigoms labai stigo metodinės paramos ir finansinės priežiūros. Ekonomistai A. Vaitkevičius, V. Balsys, J. Audickas, M. Valavičius guodėsi, kad kooperacijos sistemoje labai trūksta kvalifikuotų revizorių, daugėja finansinių nusižengimų ir piktnaudžiavimų. Praktinė patirtis rodė, kad vietinių revizijos komisijų veikla kooperacijoje visiškai neefektyvi. Finansų analitikas M. Valavičius rašė: „Vietinės komisijos, nors ir radusios verslamonėje kokių nors nusižengimų ar trūkumų, vengia juos aikštėn iškelti abejodamos trūkumu ar nenorėdamos savo pažįstamiems nemalonumus daryti. Tas liudija revizorių kontingento komplektavimo svarbą.“

Apie jas Inspekcijos vadovas Mykolas Ragevičius rašė ne kartą. Pavyzdžiui, jis kritikavo ko­operatyvuose renkamų valdybų veiklą. Anot M. Ragevičiaus, „nei žinių, nei pasiruošimo valdybos nariai neturi ir negali turėti, nes renkami iš bendro narių tarpo“. Reikalingų žinių, ypač patyrimo, valdybos nariai negalėjo įgyti, nes dažnai keitėsi, todėl, samdant naujus tarnautojus arba atleidžiant senus, buvo pageidaujama derinti su Inspekcija.

Kitas kliuvinys, trukdęs Inspekcijos darbą – popierinis tvanas. Inspekcija buvo tiesiog užversta įvairiais balanso priedais, nes to reikalavo galiojantys nuostatai. Be balanso, reikėjo pateikti čekių, einamųjų sąskaitų bankuose, protestuotų vekselių, valdybos revizijos komisijos narių, pastatų ir statinių sąrašus. Be to, buvo reikalaujama visuotinio narių susirinkimo protokolų, valdybos pranešimų, revizijos komisijos aktų nuorašų, įgaliotų bendrovės vardu pasirašinėti asmenų sąrašų ir metinės sąmatos nuorašų. Praktika parodė, kad pateikiami dokumentai jokių kontrolės funkcijų nevykdė, nes Inspekcija jais nesinaudojo.

Audito propaguotojas

Tyrinėjantiems lietuviško audito raidą verta susipažinti su prieškario Lietuvos diplomuoto ekonomisto Vlado Balsio straipsniais, išspausdintais to meto periodiniuose leidiniuose: „Lietuvos aide“, „Jaunojoje kartoje“, „Mūsų rytojuje“ ir „Tautos ūkyje“. Šių dienų apskaitos specialistams šio autoriaus vardas, deja, beveik nežinomas. Vladas Balsys  pirmasis susidomėjo auditu ir ėmė jį propaguoti.

Beje, terminas „auditas“ tais laikais buvo toks pats svetimas žodis, kaip ir, tarkim, žodžiai „televizorius“ ar „kompiuteris“. Gyvuojant slaviškoms tradicijoms, žmonių sąmonėje dar nuo Gogolio laikų buvo įsitvirtinęs visagalio revizoriaus stereotipas. Nors audito sąvokos V. Balsys nevartojo, tačiau galima suprasti, kad jis rašė apie nepriklausomus auditorius, kurie ne tik tikrindavo, bet ir patarinėdavo, kaip geriau tvarkyti apskaitą.

Savo straipsniuose autorius aštriai kritikavo revizavimo ir atskaitomybės priežiūros sistemą nepriklausomoje Lietuvoje. Jis rašė, kad nei valstybės kontrolieriai, nei viešojo atsiskaitymo įmonių ir įstaigų Inspekcija sistemingai nerevizavo ūkio subjektų. Revizoriai imdavosi darbo, tik paaiškėjus nusikaltimui ar įtarimui. O ką galėjo išaiškinti privačiose įmonėse veikusios vietinės revizijos komisijos? Juk jų veikla buvo formali ir teisiškai nereglamentuota. Juo labiau kad šių komisijų nariai dažniausiai apie apskaitą nieko nenutuokdavo. Ekonominiame žurnale „Tautos ūkis“ V. Balsys rašė: „Nėra jokios abejonės, kad ir mums būtinai reikalingas buhalterių ekspertų institutas, kuris revizuotų, tikrintų balansus bankroto atveju, būtų ekspertu teisme ir t. t.“

Siūlė mokytis iš Vakarų valstybių

Straipsnyje „Revizavimo institutai užsienyje“ („Tautos ūkis“, 1937, Nr. 28) autorius nerimavo, kad Lietuvoje padažnėjo bylų teismuose dėl įvairių sukčiavimų ir išeikvojimų. Nusikaltimų daugėjo dėl vedėjų, kasininkų ir šiaip nesąžiningų tarnautojų kaltės. V. Balsys siūlė mokytis iš labiau ekonomiškai išsivysčiusių valstybių. Jo manymu, labiausiai priimtina Vokietijos patirtis nepriklausomo audito srityje, „nes to krašto ūkiškoji struktūra mums yra artimesnė“. Vokiečiai ypač sukruto, kai įmonėms reikėjo investicijų, o užsienio kapitalistai niekada neinvestuos ten, kur didelė rizika ir nepatikima finansinė atskaitomybė. „Tada vokiečiai pajuto, kad reikia sutverti savo revizorių organizaciją, kuri revizavimo srityje būtų nepriklausoma ir kad ją pripažintų užsienio kapitalistai.“

V. Balsio biografijos fragmentai

V. Balsys gimė 1902 m. gausioje, pasiturinčio Žemaitijos ūkininko šeimoje. Nepriklausomybės metais mokėsi Telšių, Plungės gimnazijose, pašauktas į karo tarnybą buvo paskirtas pulko raštininku, kur pramoko tvarkyti apskaitą. Su žemaitišku atkaklumu, tarnaudamas kariuomenėje, savarankiškai pasiruošė gimnazijos baigimo egzaminams ir eksternu juos išlaikė. Po demobilizacijos įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur įgijo ekonomisto diplomą. Studijų metais gerai išmoko rusų ir vokiečių kalbas. Baigęs mokslus, aštuonerius metus tarnavo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente. Nuo 1934 m. liepos mėn. buvo paskirtas Taupomųjų valstybės kasų (toliau – TVK) buhalterio padėjėju.

Per šešerius metus, tarnaudamas TVK, įgijo nemažai darbo patirties, 1940 m. buvo paskirtas TVK vyriausiojo buhalterio pavaduotoju. Nacmečio pradžioje dirbo TVK vyriausiuoju buhalteriu. Lietuvos centriniame archyve saugomoje byloje įrašai baigiasi 1942 m. rugpjūčio 4 d., tad tolesnis V. Balsio likimas nežinomas. Ko gero, šio buhalterio likimas nebuvo rožėmis klotas, nes jam teko patirti du okupacinius periodus: raudonąjį ir rudąjį.

Docentas daktaras Leonas KRIVKA

Balsys Vladas

Atkurtos Lietuvos ekonomistas Vladas Balsys rašė: „Lietuvai reikia nepriklausomo audito.“

logo_srtrf