Signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas su buhalterio gyslele

Vaitiekupių Saliamukas

Biografiniuose leidiniuose rašoma, kad Saliamono Banaičio mama kreipdavosi į mažametį sūnų „Saliamuk“, o kaimynai berniuką vadindavo tiesiog Vaitiekupių Saliamuku. Vaitiekupių kaimas, kuriame gimė S. Banaitis, priklausė Šakių apskrities Sintautų valsčiui. Ištikus Banaičių šeimoje tragedijai (mirus tėvui), motina liko su keturiais našlaičiais.

Būsimasis Nepriklausomybės akto signataras skaityti pramoko iš elementoriaus ir maldaknygės. Trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, po to įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurioje įvairiais laikotarpiais mokėsi daug Lietuvos šviesuolių: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis. Beje, toje pačioje klasėje su S. Banaičiu mokėsi būsimasis Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius (abu sėdėjo viename suole).

Mirus broliui, Saliamonui teko nutraukti mokslą, nes reikėjo padėti mamai gana dideliame (73 ha žemės) ūkyje. Mama Ieva Liuver buvo išprususi, siekianti žinių moteris. Ji prašydavo sūnų ką nors paskaityti iš knygnešių atgabentų knygų. Motinos tėvai, gyvenę Rytų Prūsijoje, buvo prancūzų kilmės. Persikėlę į Lietuvą, nusipirko ūkį ir čia ūkininkavo. Protėviai iš tėvo pusės taip pat kilę iš Rytų Prūsijos.

Nekartosime visos signataro biografijos, aprašytos enciklopedijoje ir biografiniuose leidiniuose, neaptarinėsime ir veiklos spaustuvėje, kuri jam buvo reikšmingiausia. Kalbėsime apie mažiausiai žinomą laikotarpį – S. Banaičio mokslo metus, praleistus Peterburgo buhalterijos ir komercijos kursuose, ir dalyvavimą įvairiuose finansiniuose projektuose, grįžus į Lietuvą.

Pasirinko buhalterinę apskaitą

Sunku paaiškinti, kas paskatino būsimą Nepriklausomybės akto signatarą pasirinkti buhalterinę apskaitą. Gal norėjo pagilinti finansines žinias, planuodamas steigti spaustuvę. Tačiau labiausiai tikėtina, kad nutarė toliau mokytis, ruošdamasis švietėjiškam ir visuomeniniam darbui. Į Peterburgą jis išvyko 1900 m. Kaimo jaunuoliui, tikriausiai, nebuvo lengva išsiruošti į drėgną ir žvarbią carinės Rusijos sostinę, kurioje nei lietuviškai gatvės paklausi, nei Zanavykų krašto duonos gausi… Peterburge gyveno dvejus metus. Tikėtina, kad jam teko mokytis iš A. Prokofjevo buhalterinės apskaitos vadovėlio „Dvigubos buhalterijos kursas“, kuris tuo metu buvo itin populiarus. Kitas vadovėlis (autorius nenurodytas) „Pats paprasčiausias būdas išmokti dvigubą buhalteriją per vieną pamoką“, taip pat buvo populiarus. Juo naudodavosi norintys greitai pramokti buhalterinę apskaitą. Peršasi išvada, kad S. Banaitis buvo gana gerai įsisavinęs itališkąją apskaitos sistemą, pagrįstą dvejybiniu įrašu.

Pasmalsaukime, kokie dalykai buvo dėstomi Peterburgo buhalterijos ir komercijos kursuose. Tais laikais galiojo bendra mokymo programa, kurioje buvo numatyti keli privalomi dalykai: buhalterinė apskaita, ūkiniai skaičiavimai, komercinės teisės pagrindai, komercinė raštvedyba, įmonių organizavimo pagrindai, komercinė korespondencija, mokomoji praktika. Dar buvo dėstomi vadinamieji speckursai, pavyzdžiui, „Komercinė buhalterija mažmeninei ir didmeninei prekybai, remiantis nuostatais apie pirklių knygas“. Šiam dalykui skirtas atskiras Peterburge išleistas buhalterijos vadovėlis. Deja, nepavyko sužinoti, ar lankantiems kursus buvo dėstomi bazinio išsilavinimo dalykai. Baigęs mokslus, S. Banaitis gavo komercijos buhalterio diplomą ir paskyrimą dirbti pagal profesiją Viatkos gubernijoje, tačiau savųjų ilgesys traukė į Lietuvą, todėl, viską metęs, grįžo į tėvynę.

Finansinių projektų dalyvis

S. Banaičio biografijoje daug dėmesio skirta spaustuvininko veiklai, o dalyvavimas įvairiuose finansiniuose projektuose lieka šešėlyje. Kadangi šiai temai reikėtų skirti atskirą straipsnį, šį kartą aptarsime jo dalyvavimą versle, kuriame jis panaudodavo vadybos ir buhalterinės apskaitos žinias. Pavyzdžiui, sumanęs savo tėviškėje modernizuoti pieno ūkį (gaminti šveicariškus sūrius), atlikdamas buhalterinius skaičiavimus, jis aiškindavo valstiečiams, kokią naudą gali duoti pieno ūkio modernizavimas. S. Banaičio, kaip apskaitos specialisto, gyslelė pasireikšdavo ir steigiant parduotuves kaimuose: Sintautuose, Griškabūdyje, Lukšiuose. 1915 m. padedant S. Banaičiui, Kaune pradėjo veikti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, kurio finansus jis tvarkė. 1919 m. pradėjo organizuotis Lietuvos laivininkystės akcinė bendrovė (vėliau pavadinta Lietuvos garlaivių bendrove), kuriai vadovavo Nepriklausomybės akto signataras S. Banaitis. 1920 m. pavasarį į Kauną iš Jurbarko atplaukė Lietuvos laivininkystės akcinės bendrovės pirmasis garlaivis. Ta proga bendrovės vadovui buvo įteikta tautinė vėliava. Verta prisiminti pinigų gelbėjimo operaciją Vilniaus banke. Artėjant Sovietų kariuomenei prie Vilniaus, S. Banaičiui pavyko išgelbėti dalį banke buvusių pinigų, kurie vėliau buvo panaudoti kuriant Lietuvos kariuomenę. Neatsitiktinai daugelis žavėdavosi S. Banaičio sugebėjimais veikti sudėtingomis sąlygomis. Už nuopelnus Tėvynei 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Ištraukos iš S. Banaičio ranka rašytos autobiografijos (kalba netaisyta):

„Mokytis pradėjau kaime prie „Daraktorių“ skaityt iš maldaknygių ir elementorių. <…> 1879 m. įstojau į Mariampolės gimnaziją, jį kurią parengė Šakių vikaras kunigas Antanas Radušis. <…> Žiemos metu pradėjau organizuoti prekybos bendrovę, steigti krautuves Sintautuose, Griškabūdy ir Lukšiuose. <…> Patarė stot į Komercijos kursus. Kursus baigęs gavau vietą į Viatkos rėdybą. Prisirengimui išvykti davė dvi savaiti. Bet ilgėsys savųjų trukė Lietuvon. Viską metęs parvažiavau. Pradėjau organizuoti dar kartą pieninę.“

Docentas daktaras Leonas KRIVKA

Banaitis Saliamonas

Saliamonas Banaitis (1866–1933) buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

logo_srtrf