Sunkus, atsakingas, daug žinių, kantrybės ir ištvermės reikalaujantis darbas

Daugelis buhalterių sako, kad jų darbas yra sunkus, reikalaujantis daug žinių, kantrybės, ištvermės ir kasdienio mokymosi. Šį sunkų ir atsakingą darbą Lietuvoje dažniausiai dirba moterys. Vadinasi, jos yra labai stiprios. Viena jų – Ukmergės globos centro vyriausioji buhalterė Zita Gipienė.

Paprašyta papasakoti, kas lėmė jos pasirinkimą tapti buhaltere, Zita Gipienė atsakė, kad buhalterio profesija nebuvo jos šeimos tradicija. „Visada buvau linkusi į kalbas ir menus, tačiau, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, išgirdau draugės mamos, dirbančios buhaltere, pasiūlymą man studijuoti buhalterinę apskaitą, – prisimena Zita Gipienė. – Mokytis vidurinėje mokykloje sekėsi labai gerai, bet norėjosi greičiau pačiai pradėti valgyti savo duoną, todėl bandžiau stoti į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą studijuoti bibliotekininkystę, o vėliau neakivaizdžiai tęsti studijas universitete. Į kultūros mokyklą neįstojau, nes išsigandau, kad iki bendrabučio nuo autobusų stotelės reikės eiti per miškelį. Tada prisiminiau draugės mamos patarimą ir įstojau į tuometinį Vilniaus finansų ir kredito technikumą. 1985 m. tapau buhaltere, pradėjau dirbti Ukmergės sviesto gamykloje, ištekėjau, gimė sūnus, svajonės tuo metu apie mokslus baigėsi. 1997 m. pradėjau eiti buhalterio pareigas didelėje individualioje maisto gamybos įmonėje, po metų – dar ir vyriausiojo buhalterio pareigas uždarojoje akcinėje bendrovėje. Nuo 2003 m. dirbu Ukmergės vaikų globos namuose vyriausiąja buhaltere. 2010 m. baigiau Utenos kolegiją, įgijau antrąjį buhalterio diplomą. Šiemet bus 15 metų, kaip dirbu viešajame sektoriuje.“ Zitos Gipienės žodžiais, nuo 2018 m. sausio 1 d. įstaiga pakeitė pavadinimą ir tapo Ukmergės globos centru. Visi pokyčiai reikalauja naujų žinių, susikaupimo ir pastangų.

Pasak ponios Zitos, nors ji ir buvo linkusi į kalbas bei meną, tapti buhaltere nebuvo sunku, nes skaičių pasaulis labai įdomus ir užburiantis. „Kadangi esu gimusi po Dvynių ženklu, jaučiuosi dvilypė asmenybė: šiandien galiu norėti kopti į kalnus, rytoj – gulėti lovoje su knyga arba rankdarbiu. Be to, visada jaučiau pareigą gerai mokytis ir atsakingai žvelgiau į ateitį“, – teigia Zita Gipienė. Pasak jos, buhalterio darbas nelengvas, atsakingas, reikalauja daug žinių, kantrybės ir ištvermės, todėl lyrikos čia mažai. „Esu dėkinga „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijų“ savaitraščiui, kuris padeda man „gliaudyti“ įstatymus ir juos taikyti praktikoje.“

Šiandien viešojo sektoriaus vyriausiojo buhalterio kasdienybė, Zitos Gipienės nuomone, tikrai nėra rožėmis klota, darbo krūvis labai didelis, nuo 2010 m. pasikeitė visa buhalterinė apskaita, nuolat „ant kulnų lipa“ VSAKIS, keičiasi įstatymai, tenka suktis kaip voverei rate. Norėdamas pritaikyti kiekvieną naujovę, buhalteris turi sukurti daug tvarkų, lentelių ir raštų. „Kadangi esu dirbusi versle, tai pastebiu, kad viešajame sektoriuje sukuriama daug nebūtinų dokumentų, naudos iš jų mažai, darbo – daug, – teigia Zita Gipienė. – Gaila, kad daugeliu atvejų esminiai dalykai lieka už kadro. Kartais atrodo, kad buhalteriui sukurti kažkokią tvarką yra daug svarbiau, nei teisingai surašyti sąskaitų korespondencijas ir sudaryti tvarkingą balansą. Apskaitos centralizavimas, manau, gražiai atrodys iš šalies, nes bus sutaupyta daug lėšų buhalterių darbo užmokesčiui, bus įdiegtos brangios programos. Kai įstaigoje yra buhalteris, kuris žino, kas nupirkta, kur sunaudota, ar atkeliavo reikalingi dokumentai, ar teisingai užpajamuota ir nurašyta, visada gali patikrinti ir įsitikinti operacijų teisingumu, užtikrinti finansų kontrolę ir apskaitos teisingumą.“

Buhalteriams dirbti viešajame sektoriuje yra daug sunkiau nei verslo įmonėje, apskaita sudėtinga, daug naujovių, dokumentų, kurie neretai neatspindi dalyko esmės, bet rašomi tam, kad būtų parašyti. Tačiau buhalteris yra atsakingas ir labai skrupulingas žmogus – jis viską padarys. Jam nėra kada mitinguoti, jis negali nei sirgti, nei atostogauti. Skaudžiausia, kai tenka išgirsti, kad buhalteriai nelabai ką dirba. Buhalterį geriausiai supranta jo kolegos. Didelė laimė dirbti jaukioje aplinkoje, puikiame kolektyve, kur vyrauja teigiamas, šiltas mikroklimatas. „Ne viską lemia didelis atlyginimas. Geras bendravimas suburia kolektyvą, tada darbai eina „kaip iš pypkės“, – pastebi Zita Gipienė. – Jeigu žmogus į darbą eina kaip į šventę, jeigu jaučia, kad juo tiki, jį įvertina ir juo pasitiki, vienu ar kitu euru didesnis ar mažesnis atlyginimas ne tiek svarbu.“

Kadangi ponia Zita visada mėgo kalbas ir menus, buhalterinio darbo rutiną stengiasi praskaidrinti laisvalaikiu lankydama įvairius koncertus, teatrus, skaitydama knygas, užsiimdama rankdarbiais. Ne veltui ir Ukmergės buhalterių klube tapo renginių organizatore. Buhalterių klube visas jo nares jungia nenusakomai gera bendrystė, drauge keliauja, bendrauja, džiaugiasi ir visas geras emocijas atsineša į savo kolektyvus. Jos sūnus jau tęsia šeimos tradiciją – baigė M. Romerio universitete finansų ekonomiką ir sėkmingai dirba verslo konsultantu stambioje užsienio kapitalo įmonėje.

Olita MONTVYDIENĖ

Gipiene Zita

„Kai įstaigoje yra buhalteris, kuris žino, kas nupirkta, kur sunaudota, ar atkeliavo reikalingi dokumentai, ar teisingai užpajamuota ir nurašyta, visada gali patikrinti ir įsitikinti operacijų teisingumu, užtikrinti finansų kontrolę ir apskaitos teisingumą“, – sako Zita Gipienė.

logo_srtrf