Tarpukario ekonomistas ir Finansų ministerijos sekretorius

Iki 1918 m. Lietuvoje, galima sakyti, nebuvo nė vieno ūkinio didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nė vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų.

1924 m. Kauno universiteto Teisių fakultete buvo įkurtas Ekonomikos skyrius, kuriame pradėti ruošti ekonomistai. Pradžia buvo sunki – nebuvo vietinių specialistų, todėl iš pradžių paskaitos buvo dėstomos užsienio kalbomis. Vilniaus universitete Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas tik 1940 m., kiek anksčiau ūkio mokslai pradėti dėstyti Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934 m.).

Ne visi to meto būsimieji Lietuvos ekonomistai mokslo aukštumų siekė mūsų šalies universitetuose. Tarp tokių ir Domas Cesevičius (1902–1986), žymus Lietuvos tarpukario ekonomistas teoretikas ir visuomenės veikėjas, kuris diplomuoto ekonomisto kvalifikacijos laipsnį įgijo Kelno universitete Vokietijoje.

Tarpukario Lietuvoje veikė Ekonomistų sąjunga, kuri buvo subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus. Ji leido mokslinį ekonominį žurnalą „Ekonomika“ (1935–1940 m.), kuriame savo darbus skelbė ir D. Cesevičius.

Apie D. Cesevičių žinoma ir rašoma nedaug, taigi kartais kyla klausimas, ar galima jį priskirti prie žymesnių Lietuvos ekonomistų teoretikų, tokių kaip, pavyzdžiui, F. Kemėžis, A. Rimka, V. Jurgutis ir kiti.

D. Cesevičius, panašiai kaip V. Jurgutis, svarstė klasių diferenciacijos ir klasių niveliacijos padarinius žmonijos raidai, abu pritarė liberalizmo idėjoms, tačiau jų veiklos tyrinėjimo sritys buvo visiškai skirtingos ir savitos.

O štai kito žymaus Lietuvos ekonomisto A. Rimkos ir D. Cesevičiaus, kaip vieno laikmečio ekonomistų, kai kurios mintys buvo panašios – abu jie gynė privatinę nuosavybę ir samdomą darbą (t. y. buržuazinę santvarką), tačiau A. Rimka kartu jautė tam tikras simpatijas socializmui, aptarinėjo būdus, kaip būtų galima pasiekti tą santvarką.

D. Cesevičiaus darbas ir veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos visuomeniniu gyvenimu. Pradėjęs kaip neolituanas eiti redakcijos sekretoriaus pareigas savaitinio žurnalo „Lietuvis“ redakcijoje, ėmėsi rašyti ekonomikos temomis į šį žurnalą. Savo pirmuosiuose straipsniuose D. Cesevičius rašė tuo laikotarpiu aktualiomis ekonominėmis temomis, aptarinėjo pragyvenimo minimumo augimo reikalavimus ir tai, kas su tuo susiję, svarstė apie pragyvenimo lygio kilimo būdus ir manė, kad tiesiausias kelias tam pasiekti yra užsienio kapitalo pritraukimas, darbo našumo augimas, mokesčių mažinimas.

1928 m. D. Cesevičius išvyko į Vokietiją Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultete studijuoti ekonomikos mokslų. Čia jis brendo kaip ekonomistas, ne vien tik klausydamas paskaitas, bet ir aktyviai domėdamasis naujųjų vokiečių ekonomistų darbais.

Dar studijuodamas Vokietijoje, D. Cesevičius parašė keletą sudėtingų teorinio pobūdžio straipsnių. Ko gero nuo tada ir prasideda jo, kaip ekonomisto teoretiko, kelias. Tačiau atsidėti vien moksliniams darbams D. Cesevičius negalėjo. 1933 m., grįžęs po studijų Vokietijoje, dirbo Kauno universitete Teisių fakultete ekonomikos skyriaus asistentu, o vėliau (1935 m.) – privatdocentu Ekonominės politikos katedroje. 1938–1939 m. gaudamas Rokfelerio stipendiją, D. Cesevičius galėjo laisvai stažuotis užsienyje – Mančesterio, Oksfordo, Londono, Čikagos universitetuose.

Vėliau, grįžęs į Lietuvą, D. Cesevičius buvo išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininku, dar vėliau dirbo Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.

1940 m. birželį D. Cesevičius, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, buvo rusų ištremtas. 1945 m. grįžęs į Lietuvą, dėstytojavo Vilniaus universitete, skaitė TSRS finansus ir kreditą, pramonės ekonomiką ir kitus dalykus. Vėliau (1954 m.), jam sugrįžus iš dar vienos tremties, buvo uždrausta kam nors jį įdarbinti. Išgelbėjo MA Ekonomikos institutas, tariamai užsakydamas rinkti medžiagą, o iš tikrųjų parengti darbus ekonominės minties ir ūkio istorijos, ekonominės politikos ir kitomis temomis. Institutas užsakinėjo rinkti medžiagas ne vien iš D. Cesevičiaus, bet ir iš kitų mokslininkų, kurie dėl politinių priežasčių nebuvo priimami į darbą. Taip D. Cesevičius vėl galėjo grįžti prie mokslinių darbų, kurie jam buvo ne tik materialinė parama, bet ir teikė moralinį pasitenkinimą.

D. Cesevičius laikėsi neoliberalių pažiūrų, todėl ir savo darbuose pasisakydavo už tokią santvarką, kurioje būtų paliekama kuo daugiau ūkinės laisvės. Taip pat suprato, kad kai kuriose srityse yra būtinas valstybės įsikišimas, t. y. jis populiarino socialkapitalizmo idėją, pripažino, kad geriausias būdas gamybai plėtoti ir jos efektyvumui didinti yra laisvos konkurencijos principas, nes tik esant efektyviai gamybai, galima vienokia ar kitokia socialinė politika, kuri galėtų pagerinti neturtingųjų žmonių padėtį. Jis manė, kad „sunkiai gyvenančių darbininkų gyvenimas gerėja ne tada, kai turtingesnieji apmokestinami didesniais mokesčiais ir gautos lėšos paskirstomos vargstantiesiems (t. y. ne padarant turtinguosius ne tokiais turtingais), o tuomet, kai darosi turtingesni visi.“

Kita D. Cesevičiaus mintis, kad ekonominiame gyvenime negalima viską keisti prievarta, nes vėliau „ekonomiškas“ gyvenimas atkeršija.“

D. Cesevičius rašė, kad, norint gauti ar pagaminti vienų gėrybių, tam reikia paaukoti kitų, o ekonomikos mokslas ir bando atrasti, kaip, padarant mažiausiai išlaidų, mažiausiai sunaudojant vienų gėrybių, gauti daugiau kitų gėrybių (t. y. kaip mažiausiomis sąnaudomis pasiekti kuo didesnės naudos).

Pasak D. Cesevičiaus, ekonomistas teoretikas, norėdamas išvesti kokius nors ekonominius dėsnius, iš pradžių turi atidžiai stebėti visą ūkinį gyvenimą ir, nesusipainiodamas toje gausybėje gyvenimo reiškinių, stengtis iš visų ūkinių reiškinių išskirti tik tuos dalykus, kurie yra tik ekonominiai, o vėliau dar atrinkti tokius, kurie yra pirmaeiliai, t. y. dažnai pasikartojantys, o kurie – antraeiliai, t. y. tokie, kurie istoriniame ūkiniame gyvenime yra ypač fiksuojami, nes jie būna ne dažni, o išskirtiniai. Iš žmonių noro pažinti visą ūkinį gyvenimą, jo kitimo kryptis ir tendencijas atsirado statistikos mokslas, kuris dabar apima labai plačias gyvenimo sritis – ne vien ekonomines, bet ir socialines bei kasdieninio asmeninio žmonių gyvenimo sritis.

Domas Cesevičius rašė ir apie privačių ūkių sąryšį su so­cia­linėmis problemomis, apie reikalingumą žinoti ekonominius dėsnius tvarkant ūkio reikalus, rengiant balansus, skaičiuojant pelną ar nuostolį.

Anot D. Cesevičiaus, valstybės įsikišimas nėra reikalingas, kai ūkio gyvenimas klesti, kai pažangiai tobulėjama visose ūkio srityse, nes šie valdžios ribojimai tik trukdytų ūkiui kilti. Tačiau, kai krašte kyla krizės, pašlija ūkio reikalai, yra būtinas valstybės įsikišimas, kad būtų viskas sureguliuota ir sutvarkyta visa susidariusi netvarka.

Gyvenimas niekada nestovi vietoje: vienu metu valstybė daugiau kišasi į ūkinį gyvenimą, kitu – mažiau, ir visa tai priklauso nuo išorinių aplinkybių, nuo tuo laikotarpiu vyravusių idėjų, tačiau, kad ir kaip būtų, anot D. Cesevičiaus, ekonominis gyvenimas turi savo dėsnius ir logiką, todėl valstybė su tais dėsniais turi skaitytis.

D. Cesevičiui, dirbant Finansų ministerijoje, kaip patyrusiam ekonomistui, buvo nesvetimos tokios aktualios Lietuvos problemos, kaip biudžeto formavimas. Buvo keliamos dvi galimos projekto blogybės, t. y. gali būti per didelis arba deficitinis. Kadangi iš valstybės pusės tuo besibaigiančiu krizės laikotarpiu buvo reikalaujama visokių įsikišimų į įvairias ūkinio gyvenimo sritis, tai, ko gero, biudžetas niekaip negalėjo būti per didelis. Taigi kaip dabar, taip ir anuo metu dėl visokių ūkinių nesklandumų buvo kaltinama valstybė ir, jei ką nors kur nors reikėdavo keisti ar taisyti, tai taip pat turėjo daryti valstybė.

D. Cesevičius pastebėjo, kad terminas „biudžeto deficitas“ daugelį žmonių gąsdina, tačiau anot jo, nereikia to bijoti, jei tas deficitas naudingas: „Visa tai pareina nuo to, kokius valstybės reikalus rūpinant ir kokius darbus vykdant deficitas atsiranda.“ Pats deficito terminas nepasako, ar šalies finansų politika tikslinga, ar ne, aiškino ekonomistas. Jei deficitas susidaro liberalioje šalies santvarkoje, kai valstybė mažai kišasi į ūkinį gyvenimą, tuomet krašto biudžetas yra nenaudingas. Jeigu deficitas susidaro vykdant valstybei aktyvius darbus kraštui, tuomet deficitas būna naudingas.

Parengė Jolanta SURGAILĖ

Cesevičius Domas

Domas Cesevičius – žymus Lietuvos tarpukario ekonomistas teoretikas ir visuomenės veikėjas, diplomuoto ekonomisto kvalifikacijos laipsnį įgijo Kelno universitete Vokietijoje.

logo_srtrf