Žemės ūkio apskaitos ištakos nepriklausomoje Lietuvoje (I)

Žemės ūkio apskaita atsirado vėliausiai, po prekybos ir pramonės apskaitos. Lietuvoje ji susiklostė vėliau negu Vakarų Europos šalyse dėl silpnai išvystyto ūkininkavimo ir metodinių apskaitos priemonių stokos. Teigiami poslinkiai įvyko tik po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.

Iš praeities mes norime paimti ugnį, o ne pelenus.
Žanas Žoresas

Ūkininkavimo pokyčiai ir apskaitos mokslo atsiradimas

XX a. pradžioje Lietuvos žemės ūkis buvo gana ekstensyvus. Valstiečių ūkiai buvo smulkūs, daugiausia natūriniai, aprūpinantys produktais ir reikmenimis savo ūkio gyventojus. Stambūs buvo tik dvarininkų ūkiai, tačiau jų savininkai mažai rūpinosi savo ūkiais. Dauguma jų buvo apleisti, labai prasiskolinę. Tokiomis sąlygomis ūkininkavimo apskaita buvo mažai reikalinga. Didesniuose ūkiuose buvo taikoma tik natūrinė apskaita, pasireiškianti periodine turimo turto ir pasigamintų produktų kiekių registracija.

Siekiant suintensyvinti žemės ūkį, 1919 m. pradėta žemės ūkio pertvarka, vadinama žemės reforma. Jos metu didžioji dalis dvarų ir kitų stambių ūkių žemės buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams. Per reformą atsirado daug naujų ūkių. Pradėjo vystytis ūkiuose prekiniai-piniginiai santykiai, daugelis natūrinių ūkių virto daugiau ar mažiau prekiniais. Dėl šių pokyčių buvo būtina ūkininkavimo apskaita, tačiau tokiai apskaitai nebuvo reikiamos teisinės ir metodinės bazės.

Tuometinėje Lietuvoje neatsirado įstatymo, reglamentuojančio privalomą žemės ūkio apskaitą. O kitose valstybėse, pavyzdžiui, kaimyninėje Vokietijoje, įstatymais buvo nustatyta ūkininkų prievolė tvarkyti sąskaitybą. 1924 m. LR Seimas priėmė Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymą. Tačiau jis nenustatė žemės ūkio apskaitos.

Nebuvo ir žemės ūkio apskaitos mokymo priemonių. Šią spragą pasistengė užpildyti Valteris Gaigalaitis (1897–1945), 1924 m. Dotnuvoje įkurtos Žemės ūkio akademijos Specialiosios ekonomijos katedros vedėjas. 1925 m. jis išleido vadovėlį „Žemės ūkio sąskaityba“, o 1927 m. – „Žemės ūkio sąskaitybos knygos smulkiems ūkiams“. Pasak literatūros (J. Bubnys, 1991), pastaruoju vadovėliu dažniausiai naudodavosi besimokantieji apskaitą, nes smulkūs ūkiai apskaitos beveik netvarkė. Apskritai pirmajame tarpukario dešimtmetyje ūkininkavimo apskaita buvo silpnai išvystyta. Prie to prisidėjo ir tai, kad, skirtingai nuo prekybos ir pramonės įmonių, ūkiams buvo nustatytas ne pelno, o žemės mokestis.

1934 m. žemės ūkio sąskaitybos klausimus V. Gaigalaitis išdėstė Žemės ūkio rūmų leidinio „Žemės ūkio vadovas“ atskirame V tomo „Žemės ūkio ekonomija“ skyriuje. Minėtiems leidiniams parengti jų autorius naudojosi išvystytų Vakarų Europos šalių, daugiausia Vokietijos, literatūra ir Lietuvos ūkių ekonominių reikalų analize. V. Gaigalaitis pagrįstai laikomas Lietuvos žemės ūkio apskaitos pradininku. Jo sąskaitybos knygose labai akcentuota apskaitos svarba. Tai patvirtina šios citatos (kalba netaisyta, šaltinis – „Žemės ūkio vadovo“ 5 t., 1934).

<…> Ūkininkui būtinai reikia turėti aiškų supratimą apie savo ūkį, apie atskiras jo dalis; tam tikslui kaip tik ir reikia vesti labai tiksli sąskaityba. Nevedant tam tikrais principais sutvarkytos sąskaitybos, niekas negali būti tikras, kad visos ūkio operacijos atliekamos teisingai. Tas, kuris mano, jog gali pasitikėti savo atmintim ar tenkintis vien užrašų knygute <…>, smarkiai klysta ir greitai supras, jog tuo tenkintis dabartiniu metu jau negalima; jis greitai patirs, jog tuo pats save tik apgauna.

<…> Be žemės ūkio sąskaitybos net ir visai mažuose ūkiuose negalima nustatyti ūkio vedimo sėkmingumo.“

Sąskaityba laikyta sudėtine žemės ūkio ekonomikos mokslų sritimi. Ji esą apskaičiuoja ir tikrina ūkio apyvartą ir ūkyje gaunamus rezultatus.

Svarbiausius V. Gaigalaičio išdėstytus žemės ūkio sąskaitybos metodinius ir organizacinius dalykus apžvelgiame tolesniuose šio straipsnio skyreliuose.

Gaigalaitis Valteris

Valteris Gaigalaitis laikomas Lietuvos žemės ūkio apskaitos pradininku.

Apyskaitiniai metai

Ūkiams rekomenduoti apyskaitiniai metai, pavadinti žemės ūkio sąskaitybos apyvartos metais, skirtingai nei pramonėje, prekyboje ir bankuose netapatinti su kalendoriniais metais. Lietuvos sąlygomis šiai sąskaitybai pradėti esą tinkamiausia laikytina liepos 1 d., o užbaigti – kitų metų birželio 30 d. Liepos pradžios pasirinkimas apyskaitinių metų pradžiai grindžiamas tuo, kad tuo laiku:

  • būna atlikti pavasario sėjos ir sodinimo darbai, visi sėjomainos laukai užimti pasėliais;
  • praėjusių metų derlius, išskyrus mažus jo kiekius, būna parduotas;
  • pats ūkininkas yra laisvesnis ir gali atlikti su sąskaityba susijusius darbus.

<…> Visi kiti terminai, išskyrus liepos mėn. 1 d., yra netaip patogūs, kadangi sunkiai tegalima lyginti atskirų praėjusių metų rezultatus.“

Tuomet rekomenduotas ūkinių metų parinkimas daugumai ūkių yra aktualus, taikytinas ir dabartiniu metu.

Sąskaitybos formos

Paprastai buvo skiriamos dvi alternatyvios sąskaitybos formos: paprastoji ir dvejybinė. Pirmoji pateikia duomenis apie visą ūkį ir neteikia žinių apie atskiras ūkio šakas. Ji gana paprasta, gali apsiriboti tik Kasos knygos pildymu. Tačiau šios knygos duomenų nepakanka ūkio veiklos sėkmingumui įvertinti. Trūkstamoms žinioms gauti naudotinos pagalbinės knygos. Tuomet susidaro vadinamoji praplėsta paprastosios sąskaitybos forma.

Dvejybinė sąskaityba pateikia duomenis ne tik apie visą ūkį, bet ir apie atskiras jo šakas (pvz., galvijininkystę, kiaulininkystę, javininkystę, daržininkystę ir kt.), atskleidžia iš jų gautą pelną ir kitus rezultatus.

Stambiems ūkiams dvejybinės apskaitos nauda, kada ši protingai vedama ir tvarkoma, yra neabejotina, o smulkiems ūkiams patariama paprastoji sąskaityba. Bet turėtumėm būti patenkinti ir tuo, kad visuose ūkiuose būtų įvesta nors paprastoji sąskaityba.“

 

Sąskaitybos tvarkytojai

Paaiškėja trys sąskaitybos tvarkymo būdai:

1) visus su knygų pildymu susijusius darbus arba bent svarbiausią jų dalį (pvz., Kasos knygų pildymą) atlieka savarankiškai patys ūkininkai;

2) sąskaitybą tvarko samdomas buhalteris;

3) sąskaitybą tvarkyti atiduoda specialiai įstaigai – sąskaitybos biurui. Jam ūkininkai periodiškai perduoda visų ūkio operacijų sąrašus, arba perduoda kontroliuoti ūkyje pildytas knygas, arba tik metų pabaigoje paveda iš per apyskaitinius metus padarytų užrašų sudaryti balansą ir apskaičiuoti grynąjį pelną.

Kiekvienas iš išvardintų būdų turi savų privalumų ir taikymo ribotumų.

Idealiu knygų vedimu reikia laikyti tą, kada sąskaitybą veda ir balansą sudaro pats ūkininkas. <…> Juk tik ūkininkas, kuris nuolat gyvena ūkyje ir tvarko jo reikalus, gali sudaryti visai tikslią ir patikimą, ūkio dvasios perimtą sąskaitybą.“

Bet šis būdas įmanomas tik smulkiame ūkyje, jeigu ūkininkas pajėgia ir moka pildyti knygas.

Piniginę apyvartą paprastoj sąskaityboj dažnai gali ir didesnių ūkių valdytojai patys žymėti, o vesti kitoms pagalbinėms knygoms jie bus priversti laikyti atskirą žmogų – buhalterį. O jeigu norėtų knygas vesti dvejybinės sąskaitybos pagrindais, tai be buhalterio tikrai nebūtų galima apsieiti.“

Tuomet beveik nebuvo patyrusių žemės ūkio buhalterių Lietuvoje, todėl knygų pildymą teko atiduoti sąskaitybos biurui. Šis būdas garantavo apskaitos ir piniginio įvertinimo principų vienodumą atskiruose ūkiuose ir jų rezultatų palyginamumą. „Bet be teigiamų biuro savybių, yra ir neigiamų, kurių gal svarbiausia ir nepašalinama yra ta, kad biure dirbą žmonės niekuomet taip gerai nepažįsta apskaitomo objekto būklės bei sąlygų, kaip pats ūkininkas arba geras, patyręs ūko buhalteris. Dėl to biuro vedamai sąskaitybai tenka statyti pagrindinę sąlygą, kad biuras dirbtų nuolatiniame kontakte su ūkiu.“

Lietuvoje 1927 m. prie Žemės ūkio rūmų buvo įsteigtas Centralinis žemės ūkio sąskaitybos biuras, kuris pradėjo veikti nuo tų metų liepos 1 d. Biuras kasmet turėjo apskaičiuoti pavienių ir visų šalies respondentinių ūkių veiklos rezultatus.

Analogiškas apskaitos paslaugas dabar teikia Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos rajonų biurai.

logo_srtrf