Nuo šių metų įsigaliojo reikalavimas mokėti „Sodros“ įmokas, ne mažesnes negu nuo MMA, nors faktinis darbo užmokestis būtų ir mažesnis. Vieni piktinosi, kad didės darbo sąnaudos, dėl to reikės atleisti dalį darbuotojų ar apskritai uždaryti verslą, kiti sveikino, kad gerės socialinės garantijos, mažės nesąžiningos konkurencijos galimybės. Minimalios įmokos, arba „grindų“, įvedimas, atsižvelgiant į Lietuvos sąlygas – dėsningas. Didelė mažas pajamas (nuo kurių sumokamos socialinio draudimo įmokos) uždirbančių žmonių dalis, nors ir padeda paaiškinti, kodėl pensija nuvilia, tačiau niekaip nedera su plika akimi matomu ne pirmo būtinumo prekių vartojimo augimu, statybų bumu ir bendru ekonomikos pakilimu. Įstatyme numatytos išimtys, kad nenukentėtų tie, kurie dėl objektyvių priežasčių negali dirbti visą darbo dieną, todėl taptų per brangūs darbdaviams. Mokėti didesnių socialinio draudimo įmokų nereikia už jaunimą iki 24 m., pensinio amžiaus žmones, neįgaliuosius, mažus vaikus auginančius tėvus, tuos, kurie slaugo neįgalius artimuosius. Pagalvota ir apie tuos, kurie dirba keliuose darbuose, nes tokiu atveju greičiausiai viena darbovietė neužtikrina užimtumo visą dieną ir pakankamų pajamų – jei žmogus turi kelis darbdavius, nė vienam iš jų nėra prievolės sumokėti minimalią „Sodros“ įmoką. Dažnai minima grėsmė – darbdaviai turės atleisti mažai apmokamus darbuotojus, nes šie pasidarys per brangūs. Tačiau nėra aišku, kokia atleistų žmonių dalis liks be darbo ir pajamų, o kokia – be kone už dyką gaunamų socialinių garantijų, nes, pvz., „įdarbinus“ darbuotoją už vieną eurą ir sumokėjus 40 centų socialinio draudimo ir PSD, jam suteikiamos socialinės garantijos – susirgęs jis gautų ligos išmoką, nereikia mokėti 36 eurų mėnesinio PSD, kurį privalo mokėti niekur nedirbantis neapdraustas gyventojas. Kartais mažai apmokamas darbas yra tiesiog paslėptas nedarbas ir pensijos problema dėl to nedingsta.
Šaltinis: „Sodra“