Apie pajamų, gautų natūra, apmokestinimą

Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) objektas yra visos gyventojo gautos pajamos, neatsižvelgiant į tai, kokia forma – pinigais ar natūra (prekėmis, paslaugomis ar kita forma), jos gaunamos. Apmokestinimo priklausomybė nuo atlygio formos nulemtų iš esmės nelogišką ir neteisingą apmokestinimą – Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, neretai dalis gyventojų gaunamo piniginio atlygio keičiama prekėmis, paslaugomis ar kitokia nepinigine nauda, tai labiausiai būdinga apmokant darbuotojų darbą. Pajamų mokestį skaičiuojant tik nuo piniginio darbo užmokesčio gyventojo, uždirbančio, pvz., 2 000 Lt per mėnesį, ir gyventojo, kuris su 1 000 Lt piniginiu darbo užmokesčiu gauna 1 000 Lt vertės naudos natūra (pvz., įmonė jam apmoka buto nuomą, suteikia automobilį asmeniniam naudojimui, apmoka degalus, pramogas ir pan.), realus atlygis būtų iš esmės analogiškas, tačiau sumokami mokesčiai nepagrįstai skirtųsi. Tai lemtų ne tik skirtingą gyventojų apmokestinimą, bet ir skirtingas įmonių konkurencines sąlygas – tos įmonės, kurios nesuteikia darbuotojui jokios nepiniginės naudos, atsidurtų prastesnėse konkurencinėse sąlygose. Iki 2009 m. taikytas principas, kad žemesnio lygio teisės aktu nei įstatymas įvardijama, kas yra pajamos natūra, nebuvo pakankamai objektyvus, kadangi apėmė tik dalį nepiniginio atlygio ir eliminavo kai kurias plačiai papilitusias praktikoje nepiniginės naudos formas. Nuo 2010 m. įstatyme nurodyta, kas nėra pajamos natūra. Atvejų, kai gyventojo gauta nauda laikoma jo pajamomis natūra, skaičius išsiplėtė, tačiau apmokestinama tik tokia gyventojų nauda, kurią jie realiai gauna. Vien faktas, kad gyventojui darbo tikslais suteiktas tarnybinis automobilis, savaime nesukuria mokestinių prievolių, jei jis nėra naudojamas asmeniniais tikslais. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kaip iš draugo ar kaimyno pasiskolinti pinigai, taip ir pasiskolintas automobilis ar darbo įrankiai nėra jokios pajamos natūra. Atvejai, kai gyventojas, pvz., pasinaudoja internetu ar kompiuteriu darbe, t. y. kai nauda, kuri nėra objektyviai identifikuojama ir įvertinama, taip pat nėra gaunama kokių pajamų natūra. Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašu nesukuriamas joks naujas mokestis, nėra nustatomi nauji GPM objektai ar apmokestinimo taisyklės. Tik nustatoma natūra gautų pajamų įvertinimo tvarka – būdas nustatyti sumą, nuo kurios pagal GPM įstatyme nustatytas taisykles turi būti mokamas šis mokestis. Būdas skaidrus ir absoliučiai universalus tarptautinėje praktikoje – pajamų natūra gaunama tiek, kiek kainuotų analogišką prekę ar paslaugą pirkti rinkoje, jeigu gyventojas minimą sumą gautų pinigais. Automobilių atveju, kaip įprasta tarptautinėje praktikoje, yra pasiūlymas ir alternatyvus būdas – dėl administracinio paprastumo – 0,75 proc. automobilio rinkos kainos per mėnesį (9 proc. per metus) – tačiau jo rinktis mokesčių mokėtojai neprivalo. Aprašas nustato bendrai visos šalia pagrindinio atlygio pinigais gaunamos naudos (pajamų natūra) įvertinimo tvarką, įskaitant, pvz., apmokamas poilsines keliones, laisvalaikio pramogas, darbuotojų skatinimą vertybiniais popieriais ir pan. Šios nuostatos nėra kažkokia ypatinga naujovė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2009 m. keitėsi daug įstatymo nuostatų ir iškilo tam tikrų pasirengimo problemų, jų įsigaliojimas buvo atidėtas pusmečiui, neatsisakant pačių principų. Todėl keista, kad šiuo metu šis klausimas keliamas kaip „naujas“. Finansų ministerija atsižvelgė į daugelį pasiūlymų, siekdama, kad pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarka būtų lanksti ir paprasta, tačiau negali paritarti siūlymams ir toliau laikyti mokesčių sistemą skylėtą ir nenuoseklią, nepastebint, kad juridinių asmenų vardu įsigyti automobiliai, kurių nusidėvėjimo išlaidos ir pirkimo PVM mažina juridinių asmenų pelno mokestį, niekada nebūna suteikiami naudotis juridinių asmenų darbuotojams asmeniniais tikslais. Tokią praktiką taiko daugelis Europos valstybių: Švedijoje gauta nauda įvertinama kaip 30 proc. tam tikros bazinės automobilio vertės per metus, Liuksemburge – 18 proc. automobilio rinkos kainos per metus, Danijoje – nuo 20 iki 25 proc. automobilio vertės per metus, Portugalijoje – 9 proc. automobilio vertės per metus (arba 0,75 proc. per mėnesį), Nyderlanduose – 22 proc. automobilio vertės per metus, Norvegijoje – 20 arba 30 proc. automobilio vertės per metus.

Šaltinis: Finansų ministrerija 2010-01-07