Apskaitos istorija prasidėjo apie 5000 metų prieš dvejybinio įrašo atsiradimą. Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje, kai kiekvienas žmogus norėdavo prisiminti, kiek ir ko turi.
Atsiradus gentims, genčių vadai pradėjo registruoti, analizuoti svarbesnius procesus ir priimti sprendimus. Didėjant specializacijai ir atsiradus daugiau bendro inventoriaus, didėjo apskaitos reikšmė.
Didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui, atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita.
Pirmieji apskaitos taisyklių pradininkai buvo šumerai, kurie, supirkdami gyvulius, atlikinėjo garantinius įrašus. Atlikdami įrašus, reikalaudavo, kad prekybininkas pateiktų pirkimo ir pardavimo sutartį.
Pirmaisiais apskaitininkais buvo raštininkai, kurie įsikurdavo netoli miesto vartų. Įrašus dažniausiai darydavo molinėse lentelėse, nes papirusas tais laikais buvo brangus. Sutartyje buvo privalomas religinis savininko simbolis, prekės aprašymas. Ant „šviežios“ molinės lentelės buvo uždedamas amuletas, kuris tais laikais tarnaudavo kaip antspaudas.
Kinijoje Chao dinastijos laikotarpiu (1122–256 p. m. e.) susiformavo šios šalies apskaitos pagrindai, tačiau jie nebuvo tokie svarbūs apskaitai, kaip popieriaus išradimas.
Penkis tūkstančius metų p. m. e. Graikijoje formavosi „visuomeninės apskaitos“ pagrindai, buvo sukurta apskaitininkų asamblėja iš 10 valstybinio lygio apskaitininkų.
Senovės Graikijoje buvo keturi apskaitos objektai: prekių apyvarta, banko indėliai, gyventojų ir šventyklų turtas. Didžiausią įtaką apskaitos atsiradimui ir plėtojimuisi turėjo bankų veikla ir spartus pramonės bei prekybos tobulėjimas. Svarbų postūmį graikų apskaitoje atliko piniginių monetų atsiradimas – apie (600 m. p. m. e.). 420 m. pr. m. e. buvo išleistas Atėnų pinigų įstatymas, kuriame nurodyta, kad miestuose kaldinantys savo sidabrines monetas ir nesinaudojantys Atėnų monetomis, svoriais ir matais, bus baudžiami. Šiame įstatyme numatyta, kad kitų valstybių monetos turėjo būti pajamuojamos sudarant specialų sąrašą.
Romos imperijoje buvo siekiama nustatyti ūkinės veiklos rezultatus. Tai buvo daroma inventorizuojant turimą turtą. Romėnai turėjo dvi inventorines knygas: pirmoje buvo apskaitomas valstybei priklausantis turtas: miškai, bankai, armija ir kt., o antroje – privatiems asmenims priklausantis turtas. Renkamų mokesčių apskaitai buvo statomi specialūs namai – pajamų vilos.
Aktyviai vystant karinę kampaniją, užgimė biudžeto pradmenys, susiformavo mokesčiai ir audito institucija. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris savo valdymo laikotarpiu pats asmeniškai kontroliavo imperijos iždą.
(Bus daugiau)
Parengė Jolanta SURGAILĖ