Prof. Alfonsas Žilėnas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buhalterinės apskaitos, finansų ir mokesčių tyrinėtojas

Profesorius Alfonsas Žilėnas (1921–2005) buvo vienas žymiausių sovietinio laikotarpio Lietuvos finansų mokslininkų. Nors jis dirbo sovietmečiu, tačiau daug rašė apie kapitalistinių valstybių finansus, taip pat apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės buhalterinę apskaitą, finansus ir mokesčius. Profesorius visą savo gyvenimą paskyrė mokslinei ir pedagoginei veiklai Vilniaus universitete. Jis net 30 metų buvo katedros vedėjas (1960–1962 m. – Statistikos, buhalterinės apskaitos, finansų ir kredito, 1964–1990 m. – Finansų ir kredito), 10 metų – Finansų ir apskaitos (Ekonominės kibernetikos ir finansų) fakulteto dekanas. Eidamas šias pareigas nesididžiavo jomis, atlikdavo laiku ir rūpestingai, buvo kuklus ir mandagus. Mokėjo spręsti ginčytinas problemas arba jų visai nespręsti, jeigu jautė, kad jas išspręs laikas… Jis mokė: nereikia skubėti priimti sprendimų, tinkamų vienai ar kitai ginčo pusei, svarbu išlaukti, nesiremti spėlionėmis ar anoniminėmis nuomonėmis.

Prof. A. Žilėnas parašė nemažai mokomųjų knygų, metodinių priemonių, monografijos pobūdžio leidinių, per 200 mokslinių straipsnių. Už mokslinę veiklą jam 1981 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1997 m. jis tapo A. Rimšos, o 2001 m. – V. Jurgučio premijų laureatu.

Tačiau didžiausią indėlį į Lietuvos ekonomikos mokslo aruodą A. Žilėnas įnešė parašęs monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai (I dalis – 1996 m.; II dalis – 1999 m.). Profesorius atliko išsamią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų raidos analizę, ištyrė, kokie buvo valstybės pajamų šaltiniai ir kaip jie panaudoti iždo pajamoms kaupti. Profesorius teigė, kad „per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų sistemos raidą, kaip raudona linija, eina tiesiog sunkiai suvokiamas atsainumas iždo reikalams, išplaukęs iš valdančiosios bajorijos požiūrio į valstybę: valstybė turi tarnauti bajorijai, o lėšas valstybei turi duoti valdovas“ (A. Žilėnas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai, 1999, p. 195). Jis nustatė, kad didžiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės finansinė bėda buvo deficitinis, o dažnai ir visiškai tuščias iždas, kad, tvarkant finansus ar dėl neišmanymo, ar tiesiog dėl abejingumo, nesijautė tvirta valdovo ranka.

Ypač svarbios prof. A. Žilėno minėtoje monografijoje suformuluotos nuostatos ir išvados apie buhalterinės apskaitos tvarkymą ir mokesčius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jis rašė, kad buhalterinės apskaitos pagrindai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje geriausiai buvo kuriami valstybės dvaruose. Kad valstybės dvarai duotų valstybės iždui daugiau pajamų, Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis 1514 m. kovo 28 d. išleido dvarų ir valsčių pajamų tvarkymo nuostatus (Žilėnas, 1999, p. 59). Iki šių nuostatų paskelbimo dvarai registruodavo pajamas ir išlaidas savo nuožiūra. Pajamoms ir išlaidoms apskaityti dažniausiai buvo vartojami terminai „daviau“ ir „paėmiau“. Prof. A. Žilėnas nurodė, kad maždaug XVI–XVII a. visuose dvaruose jau buvo tvarkomos knygos, kurių skaičius ir paskirtis buvo labai nevienodi. Visi dvarai turėjo specialią namų knygą, kurioje registruodavo baudžiauninkų skundus, ginčus, pabėgėlius, gimusius ir mirusius baudžiauninkus. Atskira knyga buvo skirta mokesčiams rinkti. Beveik visuose dvaruose buvo tvarkoma Bendroji knyga, kurioje registruodavo ir aprašydavo svarbiausius dvaro įvykius. Daugėjant dvarų knygų, dvarininkas joms tvarkyti pasitelkdavo raštininkus. Tam neretai buvo parenkami ir mokomi gabesni baudžiauninkų vaikai.

Kaip teigia A. Žilėnas, svarbią reikšmę apskaitos raidai turėjo ir vienuolynai. Tvarkant vienuolyno ūkį, reikėjo tikslių duomenų apie piniginius ir materialinius išteklius. Grynųjų pinigų apskaitą specialioje knygoje tvarkė iždininkas. Viskas buvo smulkiai aprašoma, t. y. nurodoma, kokiam tikslui išmokėti pinigai, iš kur ir kaip jie gauti. Kai kurie vienuolynai tvarkė dvi kasos knygas – pajamų ir išlaidų. Produktų apskaitai buvo skirtos atskiros knygos, pavyzdžiui, miltų, daržovių, mėsos ir pan. Produktų suvartojimas vienuoliams maitinti buvo apskaitomas specialioje valgyklos knygoje. Pagalbinio ūkio produktų apskaitai buvo naudojamos vadinamosios derliaus knygos. Vienuolynuose apskaitos knygos buvo tvarkingesnės ir išsamesnės negu dvaruose. Tai aiškinama tuo, kad vienuoliai buvo labiau išsilavinę, mėgo tvarką ir tiesą. Čia tenka pažymėti, kad kai kurie dvarininkai jau bandė tam tikrus duomenis nuslėpti ar įrašyti netikrus skaičius.

Penkis šimtmečius gyvavusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo daug įvairių mokesčių: ne kartą buvo įvedami nauji mokesčiai, nauji apmokestinimo objektai, keičiami jų pavadinimai ir dydžiai. Iš originalesnių pažymėtini šie: dėkla (duoklė), mezliava, bartinė, totorinė, ordinė, tanga, stacija, žagrinė, kvarta, pagalvė, sidabrinė, padūmė, dešimtinė, ofiara ir kt. (Žilėnas, 1996, p. 63–128).

Vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracijos pareigūnų, rinkusių mokesčius, buvo didžiojo kunigaikščio skiriami vietininkai ir tijūnai. Užimtose baltarusių, rusų, ukrainiečių žemėse vietininkai turėdavo ir savo tarėjų, iš vietinių bajorų išrinktą tarybą. Apylinkės bajorai turėdavo net bajorą iždininką (kaznačej, skarbnik). Kad vietininkai galėtų geriau susidoroti su įvairiomis jiems skirtomis pareigomis, be savų tarėjų ir vietinių (apylinkių) bajorų, tarybos turėdavo dar ir tijūnus – tiesioginius ir svarbiausius padėjėjus (Žilėnas, 1996, p. 16). Tijūnai reikalaudavo, kad mokesčiai ir rinkliavos būtų sumokami laiku, kitaip jie būdavo atimami prievarta. Rinkdami mokesčius, tijūnai privalėjo vadovautis inventoriaus sąrašais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rinkti mokesčius privalėjo ir didžiojo kunigaikščio dvarų bei iždo turto nuomininkai, vadinamieji valdytojai (deržavcy). Jie į iždą kartu su surinktais mokesčiais turėjo pristatyti ir apyskaitas (Žilėnas, 1996, p. 18). Tam tikrus mokesčius (tikslinius) rinkdavo tiltininkai, arklininkai, medžioklininkai, karūzai (karo reikalams skirtus mokesčius) ir kiti. Visi jie turėjo ne tik surinkti mokesčius, bet ir juos surašyti. Vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendrojo valdymo pareigūnų buvo seniūnas. Seniūnai, kaip valstybės dvarų administratoriai ir valdytojai, sudarydavo savo seniūnijos pajamų sąrašus, taip pat tvarkydavo pajamų ir išlaidų knygą (Žilėnas, 1996, p. 23). Nuo XVI a. antrosios pusės atsirado konkretūs pareigūnai – mokesčių rinkėjai (paborcy, exactori), kuriuos skirdavo Seimas. Mokesčių rinkimas buvo reglamentuojamas Seime, t. y. mokesčių rinkėjai galėjo rinkti tik Seimo numatytus mokesčius.

Svarbiu buhalterinės apskaitos elementu buvo deklaracijos, kurios buvo pradėtos naudoti XVII a. pabaigoje. Deklaracijoje buvo mokesčio mokėtojo pareiškimas apie gautas pajamas ir pelną, atskaičius išlaidas. Siekiant sudrausminti deklaracijų pateikėjus, buvo iš jų reikalaujama priesaika (Žilėnas, 1996, p. 62).

Prof. A. Žilėno monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų pagrindai“. (pirmoji dalis – 1996 m., antroji – 1999 m.) tikslinga būtų pakartotinai išleisti atskiru leidiniu. Vargu ar kada nors atsiras mokslininkas, kuris ryžtųsi labai sunkiam, dideliam ir atsakingam darbui, tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansų teo­ri­ją ir praktiką.

Profesorius buvo labai darbštus. Jis teigdavo, kad reikia pačiam daug ir nuosekliai dirbti, o ne žvalgytis, ar kiti dirba, nelaikyti savęs darbštesniu, geresniu ar sąžiningesniu. Reikia gerbti kito darbą, paskatinti jį dar geriau dirbti, pasidžiaugti jo darbo rezultatais. Jo gyvenimo moto buvo: kad ir ką darytum, daryk protingai, išlaikydamas doro žmogaus vardą.

logo_srtrf