Profesorius Petras Šalčius – pirmojo lietuviško buhalterinės apskaitos vadovėlio autorius

Didžiausią indėlį į nepriklausomos Lietuvos buhalterinės apskaitos pamatų kūrimą įnešė Jonas Ilgūnas. Tačiau ne jis parašė pirmą lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį.

Pirmą lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį – „Sąskaitybos vadovėlis vartotojų bendrovėms“ – parašė ir 1920 m. išleido Petras Šalčius (1893–1958). Be to, 1922 m. jis parašė vadovėlį, skirtą kredito bendrovėms. Jis buvo labai suinteresuotas kooperatinio ūkio organizavimu Lietuvoje, siekė, kad visuose kooperatyvuose būtų gerai tvarkoma apskaita. Prof. P. Šalčius vėliau parašė daug ir kitų sričių knygų, iš kurių svarbios: „Visuomenės ūkio teorijos“ (1927), „Ekonomikos pagrindai“ (1933), „Ekonomikos doktrinos“ (1935), „Kooperacija“ (1931), dviejų dalių veikalas „Ekonomika“ (1931–1932) ir kt.

Prof. Petras Šalčius buvo vienas žymiausių tarpukario Lietuvos ekonomistų, kooperacijos sistemos kūrėjų. 1918 m. baigęs Maskvos universitetą ir Aukštuosius kooperacijos kursus, grįžęs į Lietuvą, Prekybos ir pramonės ministerijoje įsteigė Kooperacijos departamentą, kūrė kooperatyvus ir kooperacijos sąjungas, rengė jų veiklos metodikas. 1919–1925 m. buvo Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos valdybos pirmininkas, Lietuvos kooperatininkų draugijos steigėjas ir pirmininkas. Jis daug pasižymėjo ir pedagoginėje veikloje. Nuo 1922 m. buvo Kauno universiteto Teisių fakulteto docentas, 1935 m. – profesorius, 1942 m. – Lietuvos mokslų akademijos akademikas. 1945–1950 m. dirbo Kauno valstybiniame universitete, tačiau vėliau buvo atleistas iš darbo, nes kritikavo kolūkinę santvarką. P. Šalčius paskelbė per 600 įvairių originalių ir verstų straipsnių.

Tačiau mus labiausiai domina P. Šalčiaus mintys ir požiūris į buhalterinę apskaitą. Todėl trumpai panagrinėsime jo vadovėlį „Sąskaitybos vadovėlis vartotojų bendrovėms“ (1920), kuris skirtas vartotojų bendrovių sąskaitininkams ir valdybos nariams.

Leidinio pradžioje pateiktas lietuvių ir rusų kalbų sąskaitybos terminų žodynėlis. Pirmajame skyriuje nagrinėjami buhalterinės apskaitos pagrindai: sąskaitos, dvejybinis įrašas, balansas. Čia taip pat apibūdintos knygų tvarkymo taisyklės. Antrame skyriuje nušviečiami sąskaitybos uždaviniai, registrai ir dokumentai. Piniginių pajamų ir prekių operacijų apskaitai skirtas trečias–devintas skyriai. Vadovėlyje smulkiai nagrinėjamas Žurnalo – Didžiosios knygos tvarkymas, t. y. jos tikslas, forma, įrašų būdai. Dešimtas skyrius skirtas pagalbinėms knygoms apibūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama metinės apyskaitos sudarymui, pelno paskirstymui ir apskaitos ypatybėms duonos kepykloje, arbatinėje, valgykloje, komiso parduotuvėje apibūdinti. P. Šalčius šį vadovėlį parašė remdamasis rusų autorių knygomis, kuriose buvo pateiktas apskaitos tvarkymas vartotojų bendrovėse pagal supaprastintą amerikietiškąją apskaitos sistemą.

Siekdamas, kad vadovėlyje nebūtų rusiškų terminų, P. Šalčius daugelį lietuviškų sąskaitybos terminų surašė, pasitaręs su kalbininku J. Jablonskiu. Vadovėlyje gerai išdėstyti teoriniai sąskaitybos klausimai: išsamiai aprašytos sąskaitos (daiktų, asmenų, kapitalo, pajamų ir išlaidų), pateikti konkretūs dvejybinio įrašo taikymo pavyzdžiai. Ypač smulkiai išaiškintas balanso sudarymas.

Autorius ypač kreipė dėmesį, kad sąskaitybos knygos, į kurias įrašomos visos be išimties operacijos, būtų tvarkingos, kad nebūtų leista jose perbraukti ar išskusti, kas parašyta. Jis rašė: „Jeigu pasirodytų koks įrašas netikras, tai netikrą įrašą reikia perbraukti raudonu rašalu taip, kad galima būtų įskaityti, kas buvo rašyta, ir viršuje raudonu rašalu parašyti iš naujo. Jeigu pataisymas liečia sumą, tai apačioje ar kur šalia parašyti, kas taisoma (taip pat raudonu rašalu), ir patvirtinti tai valdybos nario parašu.“

Vadovėlyje smulkiai aprašyta vartotojų bendrovės įvairių ūkinių operacijų apskaitos tvarka, pateikta įvairių knygų tvarkymo pavyzdžių. Vadovėlio pabaigoje P. Šalčius pateikė rekomendacijas, kaip reikia paskirstyti darbą rašant knygas: „Kasos knygas ir išlaidų orderius rašo iždininkas; krautuvės prekių žinias ir išduotų markių apskaitymą rašo pardavėjas, prižiūrint valdybos nariui; Didžiąsias knygas, įvairių sąskaitų knygas, atsiskaitomąją narių knygą ir visas kitas sąskaitybos knygas rašo valdybos narys – sekretorius arba pirmininkas; protokolų knygas ir kitas reikalų vedimo knygas rašo sekretorius. Knygų rašymas, autoriaus nuomone, gali būti paskirstytas ir kitaip. Jeigu valdyba turi sąskaitininką, šis turi rašyti Didžiąsias knygas, įvairių sąskaitų knygas, atsiskaitomąsias narių knygas ir visas kitas sąskaitybos knygas.“

P. Šalčius į sąskaitybos tvarkymą žiūrėjo kūrybiškai. Rašė, kad sąskaityba gali būti tvarkoma įvairiai, atsižvelgiant į tos ar kitos bendrovės aplinkybes. Tai priklauso nuo narių skaičiaus, kapitalo dydžio, apyvartos dydžio (prekių pardavimo), prekių pirkimo ir pardavimo būdų.

Kaip minėjau, 1922 m. P. Šalčius parašė dar vieną vadovėlį „Vadovėlis kredito bendrovėms. Patarimai, kaip tvarkyti, vesti kredito bendrovių operacijas ir knygas“, kuriame, be kitų temų, nemažai dėmesio skyrė kredito bendrovių apskaitos tvarkymui. Tačiau vėliau P. Šalčius daugiausia dėmesio savo mokslinėje ir pedagoginėje veikloje pradėjo skirti fundamentalioms ekonomikos problemoms.

pirmasis sask-bos vadovelis 

Pirmą lietuvišką buhalterinės apskaitos vadovėlį – „Sąskaitybos vadovėlis vartotojų bendrovėms“ – parašė ir 1920 m. išleido Petras Šalčius.

logo_srtrf