Buhalterinių klaidų ir netikslumų brūzgynas

Stokojo profesinių žinių ir įgūdžių

Pasitelkę išsaugotus iki mūsų dienų negausius senus metraščius, apžvelkime buhalterines klaidas ir netikslumus, kuriuos atskleidė tarpukario Lietuvos valsčių savivaldybėse Vidaus reikalų ministerijos ir Valstybės kontrolės revizoriai. Tikimės, kad ši apžvalga sudomins šių dienų apskaitos specialistus, paskatins vengti panašių klaidų.

Kadangi klaidų ir netikslumų skaičius priklauso nuo personalo, tvarkančio apskaitą, profesinio pasirengimo, apibūdinkime šio personalo sudėtį. 1934 m. valsčių savivaldybėse iš viso dirbo 1 299 tarnautojai, iš jų viršaičių – 256, viršaičių padėjėjų – 188, sekretorių – 256, kito personalo (be sargų) – 599. Raštininkų ir iždininkų, priskirtų kitam personalui, iš viso buvo 350 (lent.). Be kelių kitataučių, visi savivaldybių tarnautojai buvo lietuviai, tarp kurių – kelios moterys.

Tarpukario Lietuvos valsčių savivaldybių tarnautojų personalas (1934)

Personalo sudėtis

Iš viso

Iš jų savamokslių

Viršaičiai

256

44

Viršaičių padėjėjai

188

21

Sekretoriai

256

15

Kitas personalas (be sargų)

599

x

Iš jų raštininkai ir iždininkai

350

14

Šaltinis: „Savivaldybė“, 1931, Nr. 6.

Amžiaus požiūriu tarnautojų personalas labai „margas“ – nuo 16 iki 79 metų. Jauniausi buvo raštininkai ir iždininkai. Jų amžiaus vidurkis – 27 metai.

Įsigilinus į personalo išsilavinimą, paaiškėjo kuriozinė situacija – kuo aukštesnės tarnautojo pareigos, tuo menkesnis jo išsilavinimas. Antai savamokslių viršaičių buvo tris kartus, o savamokslių viršaičių padėjėjų – dvigubai daugiau negu raštininkų. Peršasi išvada, kad vadovais tapdavo sumanūs ūkininkai, nekreipiant dėmesio į išsilavinimą.

Raštininkai buvo pranašesni už sekretorius, nes daugelis jų buvo baigę buhalterijos, mokytojų, raštvedybos ar kooperacijos kursus. Nepaisant geresnio išsilavinimo, savivaldybių raštininkai labai stokojo praktinių įgūdžių ir atsakomybės jausmo. Daugelis jų nepaisė 1932 m. Savivaldybių įstaigų atskaitomybės knygoms vesti taisyklių, kuriose numatyta tvarkyti šias sąskaitybos knygas: Žurnalą-Didžiąją, Kasos, Biudžetinių pajamų sąmatos vykdymo, Biudžetinių išlaidų sąmatos vykdymo, Žemės mokesčio, Prekybos ir pramonės mokesčio, Pabaudų, Įvairių asmenų ir įstaigų, Inventoriaus, Medžiagų.

Revizorius griebėsi už galvos

Atskleidę valsčių savivaldybėse piniginių ir kitų ūkinių operacijų aplaidų tvarkymą, revizoriai revizijos aktų santraukas ėmė viešinti savivaldybėms skirtame žurnale „Savivaldybė“ (su visais revizijos aktų tekstais galima susipažinti virtualioje svetainėje („Epaveldas.lt“).

Pirmasis šias santraukas paskelbė Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento revizorius T. Barisa. Jis paskelbė itin neigiamus revizijos rezultatus Nemajūnų ir Jiezno valsčiaus savivaldybėse („Savivaldybė“, 1927, Nr. 1) (kalba netaisyta):

„Praėjusių metų spalių mėn. nuvykau į Nemaniūnų valsčiaus valdybą padaryti reviziją. Nors buvo jau tarnybos laikas, nei viršaičio, nei sekretoriaus valdyboje neradau. Viršaitis nebuvo atvykęs iš namų, sekretorius, kaip vėliau paaiškėjo, be viršaičio žinios iš vakaro kur tai išvažiavo ir grįžo tik antrą valandą nepakenčiamai girtas. <…> Kasa – Kiek kasoje turi būti pinigų – nei viršaitis, nei iždininkas nežinojo ir, neturėdami apie atskaitomybę supratimo, kasos stovį išaiškinti iš kasos knygos ir dokumentų nemokėjo. Valsčiaus pinigus priiminėja ir laiko pas save iždininkas, sekretorius ir viršaitis. <…> Kasos knygos vedimas apleistas, įrašai daromi ne savo laiku du mėnesiai su viršum nei pajamos nei išlaidos neįrašytos. <…> Archyvas neužvestas, bylos ir knygos kaip pereito, taip einamojo laiko nesutvarkytos, raštai netvarkoje, išmėtyti po įvairias valdybos bute vietas. <…> Valdyba turi skolų, kiek – nežino, nes jos niekur neužrašytos. <…> Iš Nemaniūnų valsčiaus važiavau į Jezną. <…> Jezno valsčiaus valdyba neveda sąmatai vykdyti medžiagos ir įvairių asmenų knygų. Turtas į knygą užrašytas ne visas. Nekilnojamojo turto mokesčiui reikalinga vesti knyga, yra tik sąrašas.“

Revizoriaus T. Bariso įsitikinimu, suklysti gali bet kas, tačiau nedovanotina, kai klaidos daromos dėl tarnautojo aplaidumo. Pavyzdžiui, jei raštininkas Žemės mokesčių knygoje nepažymi įmokų, neapskaito įsiskolinimų likučių, tai yra akivaizdus aplaidumas.

Netikslumų – nors vežimu vežk

Apibendrinus revizijos aktų apžvalgą, tikslinga išskirti tris revizuojamų įstaigų grupes.

Pirmajai priskirtinos įstaigos, kurių tarnautojai patenkinamai tvarkė sąskaitybą. Išvengti klaidų ar netikslumų beveik neįmanoma, tačiau jei jos nėra esminės, apskaita laikoma patenkinama. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Taujėnų valsčiaus savivaldybę, kurioje tarnavo sekretorius Atkočiūnas, viršaitis Auglys ir raštininkas Jarošius. Deja, panašių įstaigų buvo nedaug.

Antrajai grupei priskirtinos įstaigos, kurių tarnautojai aplaidžiai tvarkė sąskaitybą: įrašai į kasos knygą daromi be pateisinamųjų dokumentų, mėnesio apyvartos nesutikrinamos su Žurnalo-Didžiosios knygos apyvartomis. Mokesčių knygose neužpildomos visos skiltys, neišvedami likučiai, neišsiaiškinama, kiek mokesčių nesumokėta. Įvairių asmenų ir įstaigų knygose nenurodomi sąskaitų likučiai, jie neįrašomi į kitų metų knygą. Išaiškinta daug netikslumų tvarkant raštvedybą. Pavyzdžiui, buhalterinių knygų puslapiai nesunumeruoti ir nesurišti, įrašai daromi mėnesio pabaigoje, o ne kiekvieną dieną, klaidos taisomos be aptarimų ir parašų. Aktai ir sutartys neregistruojami, nekontroliuojamas gaunamų raštų vykdymas.

Pagaliau trečiajai grupei priskirtinos įstaigos, kurių tarnautojai apskritai neturėjo supratimo apie sąskaitybą ir atskaitomybę. Laimei, tokių įstaigų buvo vienetai. Po revizijos, šiam darbui netinkami savivaldybių tarnautojai pakeisti kitais.

Docentas daktaras Leonas KRIVKA

Taujenu valsč savivald

Taujėnų valsčiaus savivaldybės tarnautojai (iš kairės į dešinę): sekretorius Atkočiūnas, viršaitis Auglys ir raštininkas Jarošius. Šaltinis: „Savivaldybė“, 1931, Nr. 6.

logo_srtrf