Tekdavo laviruoti
Rašantieji apie sovietmečio buhalterius paprastai vartoja kelias standartines frazes: „Nerasime respublikoje įmonės ir organizacijos, kuri neapsieitų be buhalterio. Šios profesijos žmonėms valstybė patikėjo ne tik kontroliuoti, bet ir apibendrinti įmonės darbą visose ūkinės veiklos srityse. Buhalteris visada būna įmonės gyvenimo verpete, tikrina šio gyvenimo „pulsą“, padeda vadovybei, visam kolektyvui, kad šis „pulsas“ būtų ritmingas ir pastovus.“
Atvirai šnekant, pateikta citata – tik teorija, nes tikrovėje būdavo kitaip. Tą liudija straipsnyje cituojamos žinomų pramonės įmonių vyriausiųjų buhalterių nuomonės. Sovietinio buhalterio įvaizdis priklausė nuo sugebėjimo laviruoti tarp teisės aktų nuostatų ir įmonės vadovo užgaidų. Kitaip tariant, iš vienos pusės jis buvo įspraustas į įstatymų rėmus, iš kitos – reikėjo taikytis prie konkrečių įmonės darbo sąlygų. Žinoma, kalbama ne apie eilinį, o apie vyriausiąjį buhalterį. Vyriausiojo buhalterio statusas reglamentavo daug pareigų, o teisių – beveik jokių. Todėl jo darbui lemiamą įtaką turėjo įmonės vadovo požiūris. Jei vadovas buhalterijos darbą vertindavo tik pagal tai, ar laikomasi darbo užmokesčio išmokėjimo grafiko, apskaitos vadovas jausdavosi lyg samdinys pas ūkininką. Beje, ne tik sovietinio sąstingio metais, bet ir šiuolaikinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis principingam, reikliam ir sąžiningam buhalteriui dirbti tikrai nėra lengva.
Reikalaudavo „dopusko“
Tais laikais apskaitos vadovo pareigybę stengtasi kietai supančioti leidimais („dopuskais“). Negavęs leidimo, pavyzdžiui, Sibiro tremtinys, neturėjo teisės skaityti įslaptintų dokumentų, todėl jam tekdavo „užleisti“ einamas pareigas. Leidimą išduodavo Valstybės saugumo komitetas (VSK), į kurį reikėdavo kreiptis raštu. VSK atsisakymas išduoti tokį leidimą nebūtinai būdavo susijęs su žmogaus politine biografija. Saugumui, su kuriuo nepasiginčysi, užkliūdavo ir kitokie nukrypimai nuo to meto gyvenimo normų. Nebent į tai būdavo numojama ranka, kaip tą padarė LTSR valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis. Pacituosime jo atsiminimų knygos „Užvakar ir šiandien: 35 metai eterio tarnyboje“ (Vilnius, 1998) ištrauką: „Daug kas priklausydavo nuo įstaigos vadovo, jei, žinoma, jis nebūdavo ištižėlis ar šiaip viskam abejingas žmogus. Pavyzdžiui, Valstybiniame televizijos ir radijo komitete daugiau nei trisdešimt metų vyriausiojo buhalterio pareigas ėjo Sibiro tremtinys. 1954 m. jaunuolis Novosibirske buvo baigęs Finansų technikumą. Viskas būtų buvę niekai, jei vyriausiajam buhalteriui nebūtų reikėję kaip tik to „leidimo“. Kai kurie Komiteto biudžeto straipsniai, susiję su karine mobilizacija, civiline gynyba, buvo pažymėti užrašu „Slaptai“. Suprantama, jam prašyti to „leidimo“ negalėjome, nes vis vien negautume. O žmogus jis buvo doras, specialistas labai geras. Todėl į viską numojęs ranka, Komiteto „paslapčių“ sergėtojams pasakiau nekišti prie jo nagų. Taip jis ir dirbo TVR vyriausiojo finansininko pareigose be to „leidimo“, kol išėjo į pensiją.“
Apie tuometinį Valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininką vilniečiai pasakodavo kuriozinį atsitikimą. Eina kartą J. Januitis ir mato, kad pavaldinys kažką nešasi po pažastim. „Tai ką, iš miesto grįžti?“ – „Taip.“ – „O ką čia neši?“ – „Rašalą.“ Per gamybinį pasitarimą J. Januitis ūkvedžiui pasakė pastabą: „Jau iki to priėjome, kad darbuotojai patys rašalą perka…“ Buvęs Vilniaus miesto vadovas A. Vileikis savo atsiminimuose prisimena, kaip per vieną susitikimą su J. Januičiu jo paklausė, ar tai tikras atsitikimas, šis atsakė teigiamai.
Darbo sąlygomis nelepino
Vilniuje veikė daug sąjunginio pavaldumo, gana didelių pramonės įmonių: Kuro aparatūros, Grąžtų, Elektrinio suvirinimo įrengimų, „Elfos“ gamyklos ir kt. Rinkdami praktinę medžiagą moksliniam darbui, Vilniaus universiteto Buhalterinės apskaitos katedros dėstytojai dažnai lankydavosi šių įmonių buhalterijose. Patekti į vadinamąsias „pašto dėžutes“ niekas net nebandė, tačiau ir neužslaptintose įmonėse su pyragais lankytojų nelaukė. Pavyzdžiui, keblu būdavo patekti į Vilniaus kuro aparatūros gamyklą, kurioje direktorius A. Didžiulis buvo įvedęs karinę drausmę. Gamyklos kontrolės postas iš lankytojo reikalaudavo raštiško leidimo. Jį turėdavo parūpinti darbuotojas, su kuriuo norėta susitikti. Leidimą reikėdavo pateikti budėtojui ir išeinant iš įmonės. Jis turėdavo būti pasirašytas darbuotojo, su kuriuo lankytojas bendravo.
Dangstydamasi pokario nepritekliais, sovietų valdžia buhalterių darbo sąlygomis nesirūpino. Tą liudija „Elfos“ gamyklos pavyzdys. Šios įmonės buhalterijos patalpos buvo virš mechaninio cecho. Įsivaizduokite dviejų dešimčių skaitytuvų tauškėjimą, telefoninių pašnekesių triukšmą, pridėkite dar cecho įrengimų gaudesį iš apačios… Pašalietis vargu ar patikėtų, kad tai – įmonės buhalterija. Veikiau jis pamanytų, kad tai – Halės turgus.
Buhalterių „konvejeris“
Sovietiniu laikotarpiu buhalterių rengimo „konvejeris“ kasmet spartėjo. Todėl buhalterinės apskaitos absolventų skaičius Vilniaus universitete nuolat didėjo: nuo 22 – 1956 m. iki 213 – 1989 m. Iš to skaičiaus tais metais dieninį skyrių baigė 138, vakarinį – 33, neakivaizdinį – 42 absolventai. Iš viso sovietmečiu buhalterinę apskaitą baigė 3 783 absolventai – beveik pusė Ekonominės kibernetikos ir finansų fakulteto absolventų. Dauguma šią specialybę baigusių buvo merginos. Apie 90 proc. baigusiųjų gaudavo paskyrimus dirbti pramonės įmonėse, kiti įsidarbindavo prekybos įmonėse, statybinėse organizacijose ir kitur. Maždaug trečdalis baigusiųjų išvykdavo į regionus, likusieji įsidarbindavo dideliuose miestuose.
Lieka mįslė, kas skatino tuometinį jaunimą pasirinkti buhalterinės apskaitos specialybę. Juolab kad jai nebuvo gailima pašaipių žodžių. Pavyzdžiui, jaunimui skirtas žurnalas „Nemunas“ pavaizdavo tipinį buhalterį: akiniuotą, pliką, nešiojantį didžiulį portfelį, sėdintį už stalo, apkrauto šūsnimis popierių, kuriuos vartydamas jis nuolat kaukši mediniais skaitytuvais. Peršasi išvada, kad dėmesys buhalterinei apskaitai buvo skatinamas bet kokia kaina turėti aukštojo mokslo diplomą su įrašu: „Pripažinta buhalterio ekonomisto kvalifikacija.“ Kurį laiką padirbėjęs buhalteriu, šio diplomo savininkas dažniausiai įsidarbindavo planavimo skyriuje, kuriame ir darbo sąlygos būdavo geresnės, ir atlyginimas didesnis. Beje, ploniausią duonos riekę tais laikais kramtė ne buhalteriai, o kredito specialistai. Finansininkai, turintys pramonės finansų specializaciją, dirbdami pramonės įmonėse, retsykiais prie algos prisidurdavo ketvirtines premijas. Net keista, kad tais laikais „biedniausi“ būdavo specialistai, dirbantys kredito įstaigose (žinoma, ne vadovai). Pavyzdžiui, eilinio banko tarnautojo atlyginimas buvo šiek tiek didesnis už laiškanešio. Tą išgirdęs šių dienų banko tarnautojas turbūt nusišypsotų.
Kas numarino skaitytuvus?
Gyvenimo šurmulyje net nepastebėjome, kada kišeninis skaičiuotuvas (tais laikais vadinamas mikrokalkuliatoriumi) nurungė medinius skaitytuvus. Kažkaip nejučiomis jie dingo iš akiračio ir iškeliavo į apskaitos muziejų. Maždaug nuo 1972 m. prasidėjo mažutės elektroninės dėžutės era. Skaičiuotuvai paplito žaibiškai, panašiai kaip dabartiniai mobilieji telefonai. Padidėjus paklausai, kompanijos juos pradėjo gaminti masiškai. Šis mažas kompiuteris atsirado naudojant mažas elektronines schemas. Be skaičiuotuvo sunku buvo įsivaizduoti prekybininką, jį turėdavo net namų šeimininkės. Vilniečiai juokaudavo, kad kiekvieno prekybininko kišenėje pūpso skaičiuotuvas.
Vyriausieji buhalteriai apie laikmetį ir profesiją
A. Tijūnėlis (Vilniaus radijo komponentų gamykla): „Aš gyvenau tokiu laikmečiu, kai labiausiai buvo draudžiama galvoti.“
Z. Užomeckas (Ryšių ministerija): „Šiame laikotarpyje buhalterio darbas buvo labai sunkus, monotoniškas ir mažiausiai apmokamas.“
V. Butanavičius (Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla): „Visą laiką ir visus vertė būti tik aklais vykdytojais.“
D. Paulauskas (Vilniaus šlifavimo staklių gamykla): „Buhalteris turi būti jautrus, bet racionalus mąstymas turi nugalėti emocijas.“
A. Seredinskas (Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykla): „Užtenka pamatyti, kaip sutvarkytas buhalterio darbo stalas, ir galima spręsti, ar geras buhalteris.“
Docentas daktaras Leonas KRIVKA
Gyvenimo šurmulyje nejučiomis mediniai skaitytuvai iškeliavo į apskaitos muziejų.
