Atkurtos Lietuvos iškilios asmenybės, ragavusios buhalterio duonos

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, prikelkime iš užmaršties iškilias asmenybes, kurioms, susiklosčius įvairioms aplinkybėms, teko ragauti buhalterio duonos.

Buhalterių bičiulis

Ištikimam Lietuvos buhalterių bičiuliui monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (1922–2001) teko kelerius metus keltis ir gultis su skaičiais kirbančia galva. Todėl jis labai vertino šios profesijos žmones ir manė, kad dvasininkiją ir apskaitos specialistus vienija bendri siekiai. Dažnas, pabendravęs su monsinjoru, jį pavadindavo Dievo žiburėliu. Kalbinamas monsinjoras atviravo: „Įžvelgiu savotišką ryšį tarp šių kilnių profesijų. Ir vieni, ir kiti, siekdami tiesos, žmones moko sąžiningumo ir doros.“

Savo buhalteriavimo dienas kunigas prisimindavo laiškuose ir pokalbiuose. Net per pamokslą Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje tikintiesiems kalbėjo: „Man teko dirbti kolūkio buhalterijoje, todėl gerai žinau, kaip daromos ekonominės suvestinės. <…> Mūsų Bažnyčia taip pat kviečia padaryti religinį balansą.“ Grįžusiam iš tremties dvasininkui saugumas neleido gyventi Lietuvoje. Teko įsidarbinti Latvijoje Kirovo vardo kolūkyje. Iš pradžių dirbo eiliniu buhalteriu, po metų kolūkio valdyba patikėjo vyriausiojo buhalterio postą. Norėdamas sutvarkyti apleistą apskaitą, kontoroje plušėdavo nuo tamsos iki tamsos, dažnai po 12–13 valandų. Nors ir buvo atsidavęs darbui, tačiau buvusiam tremtiniui ir dvasiškiui saugumiečiai uždraudė vadovauti kolūkio buhalterijai. 1961 m. spalį laiške guodėsi: „Mano kelias vis be gėlyčių… Nepaisant mano labai gražių užsimojimų ir noro gyventi dėl liaudies, buvau ir šį kartą nesuprastas didelių žmonių – ir man buhalterio pareigose dirbti neleista.“ Kadangi, dirbant buhalteriu, neįmanoma iš karto viską mesti, galutinai su šia profesija jis atsisveikino tik 1963 m. rudenį.

Apskaitos metraštininkas

Važiuojantiems iš Druskininkų pro Valkininkus patartume aplankyti bažnyčią, kurios šventoriuje palaidotas kitas šviesios atminties buhalterių bičiulis kunigas Pranas Bieliauskas (1883–1957). Šio Dzūkijos krašte klebonavusio dvasininko gyvenimas taip pat buvo susietas su apskaitos profesija. Jis mėgo rinkti įdomesnius buhalterinius dokumentus, tvarkė juos ir visa tai aprašė dienoraščiuose. Laikui bėgant, šie dienoraščiai pasitarnavo rašant atsiminimų knygą „Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas“. Atsiminimuose gausu duomenų apie bažnytinio turto apskaitą nuo pat Valkininkų bažnyčios ir vienuolyno įkūrimo dienos. Autorius rašo, kad seniau, neturint apskaitos įgūdžių, stengtasi bet kokį turtą kuo smulkiau raštu apibūdinti. Tokius aprašymus istorikai vadina inventoriais. Juos baigdavo tekstu: „Šį inventorių, turintį N lapų, vietoje sudarę pasirašome.“ Inventoriuje bažnytinius daiktus grupuodavo pagal funkcinę paskirtį. Pavyzdžiui, liturginius rūbus suskirstydavo taip: armotai, albos, kapos, kamžos. Kiekvienos grupės daiktą taip pat smulkiai apibūdindavo. Kunigas aprašė, kaip buvo tvarkoma bažnyčios pajamų apskaita, kuriam tikslui jos buvo panaudojamos. Pavyzdžiui, pagrindinės Valkininkų bažnyčios pajamos buvo žemės naudmenos, miškai ir karčemų nuoma žydams. Kasmetinę dešimtinę bažnyčiai dar mokėjo Valkininkų dvaras ir jam priklausantys palivarkai. Dalis pajamų atitekdavo iš palikimų pagal testamentus. Išlaidas skirstydavo straipsniais: apmokėjimas už įvairias paslaugas (interjero dekoravimas, inventoriaus remontas, kalvystės darbai), vaišės švenčių proga, kitos išlaidos.

Atsiminimų knygoje smulkiai aprašytos aukštųjų dvasininkų vizitacijos, kurių metu būdavo tikrinama, kaip brolija tvarkė savo pajamų ir išlaidų knygas. Pavyzdžiui, vizitacijos protokole rašoma, kad Rožinio Dievo Motinos brolija savo pajamas grupuodavo taip: aukos iš dėžučių, laisvos valdybos narių aukos, rinkliavos natūra, pajamos už žvakes, pajamos už mirusių palydą, kitos pajamos. Kasos knygoje reikalauta kiekvieną įrašą išsamiai komentuoti, nurodant, kam ir už ką mokėta. Pavyzdžiui, kasos knygoje įrašyta, kad 1902 m. gruodžio 20 d. pagal raštelį išmokėta dailininkui Stanislovui Gobietai 35 rub. už paveikslo „Viešpaties persimainymas“ nutapymą. Atskirame aplanke saugomas dailininko raštiškas paliudijimas (rusų kalba) su gavėjo parašu.

Tremtinio „pieno buhalterija“

Žymus tarpukario Lietuvos veikėjas, vienas pirmųjų Lietuvoje žurnalistų profesionalų, dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiasis redaktorius Valentinas Gustainis (1896–1971) tremtyje ir Sibiro lageriuose išbuvo net 15 metų. Skaitytojų pamėgtoje atsiminimų knygoje „Be kaltės“ (Vilnius, 1989) jis aprašė „pieno buhalterijos“ šiokiadienius. Mat jam teko dirbti buhalteriu Altajaus krašto Jakanūro sūrių gamykloje. Autorius prisimena: „Reikėjo išmokti vesti ne tik gaunamo ir perdirbamo pieno ataskaitą, apskaičiuoti darbininkams algas, bet ir sudarinėti įvairius balansus, parodyti debetus ir kreditus. Pamažu perpratau pieno buhalterijos paslaptis.“ Vėliau V. Gustainiui pavedė tvarkyti sąskaitybą pieno fermoje, tačiau ten ilgai dirbti neteko, nes ūkio direktorius itin nemėgo inteligentų. Jis bijojo, kad „liaudies priešas“ nepradėtų sabotuoti ir nenunuodytų gyvulių.

Prisiminkime kitą Sibiro tremtinį, Šilalės krašte užaugusį Stanislavą Biržiškį (1900–1996). Tarpukariu jis dirbo Tauragės apskrityje agronomu, mokytoju, vėliau buvo išrinktas Šilalės valsčiaus viršaičiu, neblogai išmanė valsčiaus sąskaitybą, rašė patriotines eiles. Šiam Lietuvos patriotui sovietų okupacijos metais Josifas nepamiršo išrašyti kelialapį į aukso kasyklų centrą – Bodaibo miestą. Tremtyje su šeima jam teko išbūti daugiau kaip aštuonerius metus. Kurį laiką jis dirbo Irkutsko srities Bodaibo tarybiniame ūkyje normuotoju ir apskaitos tvarkytoju. (Beje, skaitydamas S. Biržiškio atsiminimus, nustebau išvydęs mano mamos Sibiro tremtinės Marijos Krivkienės pavardę. Knygoje rašoma, kad jis pažinojo šio tarybinio ūkio darbininkę. – Aut. past.)

Po kelerių metų saugumas leido S. Biržiškiui išvykti į Irkutską, kur jis įsidarbino normuotoju degtinės ir likerio gamykloje. Pramokęs buhalterijos, buvo perkeltas į transporto cechą ir dirbo cecho buhalteriu. Įdomu tai, kad, grįžus į Tėvynę, jam vėl teko ragauti buhalterio duonos. Atsiminimų knygoje „Praeities pėdsakai“ (Vilnius, 1995) autorius rašo: „Kryžkalnio tarybinio ūkio direktorius P. Petraitis paprašė manęs kiek palaukti su skyriaus perdavimu, o kol kas padirbėti buhalteriu.“ Dvi S. Biržiškio dukros, matyt, paskatintos tėvo, grįžusios į Tėvynę pasirinko buhalterio specialybę.

Buhalteris, aktorius ir humoristas

Daugelis prisimena žmogų, kuris pradėjo savo gyvenimo kelią nuo buhalterijos. Tai prieštaringo likimo įvairiapusiško talento asmenybė Petras Biržys (1896–1970), visų vadinamas Pupų Dėde. Nesusiejo savo gyvenimo Pupų Dėdė su buhalterija, nors buvo baigęs Maskvos komercinę mokyklą. Nuo 1930 m. Kauno radijas pradėjo rengti satyrinius pusvalandžius „Pupų Dėdės pastogė“, kurių metu P. Biržys, pritardamas armonika, dainavo daineles. Iš sukurtų kupletų matyti, kad jis gerai išmanė apie vekselius, kreditą, bankrotą. Šiai temai jis paskyrė dainą iš knygelės „Radijas iš Pupų Dėdės pastogės“, išleistos bemaž prieš 80 metų. Linksma (nors ne visiems) būdavo, kai užgrodavo Pupų Dėdės armonika ir pasigirsdavo jo kupletai: „Ūkininkas prie namelio, // Su pačiutė gvoltą kelia, // Skolininkai jo nesnaudžia, // Vekseliais ir žirais spaudžia // Vekseliai, vekseliai, vekseliai… pražudė.“

Pusvalandžiai buvo labai populiarūs, ypač kaime, ir transliuojami jie buvo kone visą dešimtmetį. Šiuose koncertuose dalyvavo ir Pupų Dėdienė Anelė Sadauskaitė-Biržienė (Razaliutė), literatas ir gitaros virtuozas Antanas Zabulionis (vaikaitis Antaniukas). Beje, žmonų Pupų Dėdė yra turėjęs ne vieną. Pirmoji buvo Kauno „Tilkos“ saldainių fabriko buhalterė. Galimai, tai ji skatino humoristą kurti kupletus, susijusius su skolomis ir finansais. Be aktoriaus, humoristo ir muzikanto talento, P. Biržiui reikia priskirti ir kraštotyrininko pomėgį. Jis surinko labai daug medžiagos apie lietuvių vietovardžių istoriją. Panašiai kaip dabartiniame televizijos cikle „Mūsų miesteliai“. Pupų Dėdė išspausdino knygeles apie įvairias Lietuvos vietoves.

Parengė docentas daktaras Leonas KRIVKA