1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo būtinybė sukurti nacionalinius teisės aktus, pritaikytus naujoms gyvenimo sąlygoms. Tačiau tai greitai padaryti nebuvo galimybių. Kurį laiką nepriklausomoje Lietuvoje buvo taikomi pataisyti carinės Rusijos įstatymai, galioję iki Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet dar buvo taikoma rusiška terminija, įskaitant ir sąskaitybą.
Lietuviškos terminijos šaltiniai
1918 m. pirmojoje pusėje pradėta versti svarbiausius rusiškus įstatymus į lietuvių kalbą. Šis darbas, neturint lietuviškos teisinės terminijos, vyko lėtai ir sunkiai. Tai pasakytina ir apie sąskaitybos taisyklių vertimą. Tik 1933 m. buvo išleistas teisininko J. Bolelio išverstas ir Valstybės kontrolės vyr. revizoriaus Jurgio Grabausko redaguotas „Bendrasis sąskaitybos įstatymas“. Šiuo įstatymu daugiausia turėjo vadovautis valstybės įstaigos.
Vertėjo žodyje parašyta (kalba netaisyta): „Dirbantiems valstybės įstaigų atskaitomybės srityje ir įstaigų viršininkams, kaip atsakingiems už įstaigų kapitalus, dažnai tenka susidurti su klausimais, kuriuos sprendžia Bendras Sąskaitybos Įstatymas. Tačiau rusų kalba rašyti įstatymai daugeliui dėl kalbos nemokėjimo vis mažiau darosi prieinami, o be to, senosios Sąskaitybos Įstatymo laidos yra išsibaigusios.“
1924 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymą. Tai pirmasis LR sąskaitybos reglamentas. Jame, 15 paragrafų, pateiktos glaustos įstatymo pavadinime nurodytų organizacijų sąskaitybos tvarkymo nuostatos. Jame, be kita ko, nurodyta: „Sąskaitybos knygos vedamos valstybine kalba. <…> Kai sąskaityba vedama ne valstybine kalba, mokesčių priežiūrai pareikalavus, turi būti pristatyti patvirtinti sąskaitybos knygų vertimai valstybine kalba.“
Detalesnės sąskaitybos nuorodos buvo išdėstytos dar iki šio įstatymo priėmimo išleistuose dviejuose originaliuose Petro Šalčiaus parašytuose vadovėliuose. 1919 m. išleistas „Sąskaitybos vadovėlis Vartotojų bendrovėms“ – pirmasis lietuviškas vadovėlis, o 1920 m. – „Vadovėlis kredito bendrovėms: Patarimai, kaip tvarkyti, vesti kredito bendrovių operacijas, ir jų knygos“. Vadovėlių autorius P. Šalčius (1893–1958) buvo plataus profilio ekonomistas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, žurnalistas, žurnalo „Talka“ redaktorius (1919–1940), daugelio ekonomikos knygų autorius.
Pirmajame vadovėlyje pateiktas palyginti išsamus sąskaitybos ir kooperacijos terminų sąrašas lietuvių ir rusų kalbomis. Akcentuota būtinybė garantuoti sąskaitybos sistemos aiškumą. Autorius pabrėžė: „Ši sistema, apsergėdama visišką apyskaitos aiškumą ir teisingumą, turi būti vienkart prasta (paprasta – V. B.) ir suprantama kooperatyvų vedėjams, kurie dažniausiai visiškai neturi tam prisirengimo. <…> Dauguma sąskaitybos terminų nustatyta pasitarus su gerb. mūsų kalbininku J. Jablonskiu.“
Vėliau P. Šalčiaus vadovėliu ir jame vartotais terminais pasinaudojo buhalterijos kursų Kaune steigėjas ir ilgametis jų vedėjas (1919–1941) Jonas Ilgūnas (1881–1956), išleidęs knygą „Buhalterijos vadovėlis: Elementinis kursas komercijos mokykloms“ (pirmasis leidimas – 1921 m.; antrasis papildytas ir pataisytas leidimas – 1928 m.), taip pat kitas buhalterijos mokymo knygas.
Toliau apžvelgti pagrindiniai tarpukario literatūroje vartoti sąskaitybos terminai ir jų išliekamoji vertė.
Bendrieji terminai
Ūkinės veiklos registravimo sistemai apibūdinti pirmiausia buvo vartojami sąskaitybos, o vėliau – sąskaitybos, arba buhalterijos, terminai. Sąskaityba buvo suprantama kaip sąskaitų tvarkymas knygose, nors ir nebuvo specialios jos apibrėžties. Vaizdžiai sąskaitybos esmę yra nusakęs P. Šalčius (1919), teigdamas, kad „teisinga sąskaityba turi būti visos bendrovės veidrodis: kai pažiūrėsi į jį, tai ir matyti bus, ar teisingai visa kas eina“. Buhalterijos sąvoka buvo vartojama kaip sąskaitybos atitikmuo.
Sąskaitybos terminas tarpukariu buvo visiškai tinkamas, nes jis išreiškė techninį, paprastai rankomis atliekamą, duomenų dorojimo procesą. Tačiau šis terminas dabar kompiuterinės apskaitos ir jos funkcijų išplėtimo sąlygomis neteiktinas arba vartotinas labai ribotai, pavyzdžiui, individualaus verslo srityje. Buhalterijos terminas turi daug platesnę reikšmę nei sąskaityba ir yra visiškai tinkamas šiuolaikinei apskaitai glaustai įvardinti.
Apibendrinti suvestiniai, tam tikro laikotarpio rezultatai buvo vadinami apyskaitomis, o pats laikotarpis – apyskaitiniu laikotarpiu. Šie terminai taisyklingi kalbos požiūriu ir buvo vartojami beveik visoje tarpukario ekonominėje literatūroje. Apyskaitos terminas išliko ir žemės ūkio įmonių atskaitomybėje tarybiniu laikotarpiu, ir po nepriklausomybės atkūrimo (pvz., metinė apyskaita, gyvulininkystės apyskaita ir kt.). Jis galėtų būti ir dabar vartojamas visų organizacijų buhalterijos srityje.
Apyskaitos sąvoka yra tinkamesnė nei dabar finansinės atskaitomybės reglamentuose pateikiama ataskaitos sąvoka. LR finansinės atskaitomybės įstatyme nurodyta, kad akcinės bendrovės ir kai kurios bendrijos kartu su metinėmis finansinėmis ataskaitomis privalo parengti ir metinį pranešimą. Jis apibūdintas kaip įmonės metinių finansinių ataskaitų rinkinį papildanti ataskaita, kurioje pateikiami teisės aktų numatyti įmonės finansinių metų veiklos ir numatomos veiklos duomenys. Kai kurios įmonės į metinį pranešimą, be kita ko, turi įtraukti „Bendrovių valdymo ataskaitą“ ir „Socialinės atsakomybės ataskaitą“. Taigi tik metinį pranešimą tinka vadinti ataskaita, o kitus atskaitomybės dokumentus – finansinėmis apyskaitomis.
Pagrindinį sąskaitybos turinį sudaro ūkinių reikalų registracija. Šie reikalai dažniausiai vadinti operacijomis: „Operacija – kiekvienas bendrovės daromas atskiras reikalas, veiksmas“(P. Šalčius, 1919). Šis terminas iš esmės išliko ir tarybinio laikotarpio apskaitoje, tik patikslintas – ūkinės operacijos. Tai visiškai tinkamas, prigijęs terminas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo priimtame Buhalterinės apskaitos įstatyme pateikti du kiek skirtingo turinio terminai: ūkinė operacija ir ūkinis įvykis. Toks dviejų terminų vartojimas yra perteklinis. Vartotinas tiktai vienas iš jų – įprastinis „ūkinė operacija“.
Sąskaitų sistemos terminai
Pagrindinį sąskaitybos turinį sudarė sąskaitų naudojimas. Sąskaitybos mokymo literatūroje sąskaitos sąvoka beveik neapibūdinta. Tiktai J. Ilgūno vadovėlyje (1928) parašyta: „Kiekvienos atskiros rūšies vertybės operacijai apskaityti skiriama buhalterijos knygose atskiras puslapis, vadinamas sąskaita.“ Čia sąskaitos sąvoka susieta tik su turto registracija. Sąskaitų debeto ir kredito bendros įrašų sumos kai kurių autorių, pavyzdžiui, P. Šalčiaus (1919), buvo vadinamos santraukomis.
Sąskaitoms pažinti ir geriau panaudoti buvo teikiamas jų klasifikavimas pagal turinį ir likučių atžvilgiu. Pagal pirmąjį požymį nurodytas toks sąskaitų grupavimas: „Visos sąskaitos, savo sudėtimi, skaidomos trimis grupėmis: daiktų, asmenų ir įvykio sąskaitos. Kitų sąskaitų nėra.“ (J. Ilgūnas, 1928). Pirmąją grupę sudaro materialiojo turto sąskaitos, antrąją – atsiskaitymų sąskaitos, o trečiąją – laikinosios sąskaitos, vadintos pereinamosiomis arba rezultatinėmis.
Likučių atžvilgiu sąskaitos buvo skirstomos į tokias grupes: 1) aktyvinės, turinčios debeto likučius; 2) pasyvinės, turinčios kredito likučius ir 3) mišriosios, turinčios debeto ar kredito likučius. Šis sąskaitų klasifikavimas išliko ir tarybiniu laikotarpiu. Tiktai trečiosios grupės sąskaitos buvo vadinamos ne mišriomis, o aktyvinėmis-pasyvinėmis. Dabartinėje lietuviškoje literatūroje tradiciniai aktyvinių ir pasyvinių sąskaitų terminai beveik nevartojami. Vietoj jų pateikiami turto ir kapitalo bei įsipareigojimų (nuosavybės) sąskaitų terminai. Tai neesminis ir abejotinas pokytis.
Apyskaitiniai terminai
Pagrindine apyskaita buvo laikomas balansas. Trumpai jis apibrėžtas kaip „dviejų priešingų savo reikšme sumų lygmuo“ (P. Šalčius, 1919). Tam tikro laikotarpio pabaigoje sudaromas baigiamasis (apskaitomasis) balansas, turintis dvi dalis: aktyvą ir pasyvą. „Aktyvas – tai visų daiktinių vertybių sąrašas, kurių tuo laiku turi bendrovė: pinigai, prekės, turtas, o taipogi, išskolinti pinigai, asmenims ar bendrovėms. <…> Pasyvą sudaro visos bendrovės skolos kitiems, o taipogi ir visi nedalinami kapitalai“ (ten pat). Aktyvo ir pasyvo terminai turi senas ir plačias vartojimo tradicijas. Lietuvoje jie buvo paplitę ir vėlesniais dešimtmečiais. Šie tradiciniai terminai priimtini ir dabar, nes jie tebevartojami ne vienoje Vakarų šalyje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.). O galiojančiose balanso formose vietoj aktyvo ir pasyvo pateikti nauji terminai: turtas; nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai.
Tarpukariu buvo kiek kitokia, nei dabar aktyvo ir pasyvo rodiklių nomenklatūra, taigi savitesnė ir terminija. Būdingesni aktyvo straipsniai: vekseliai; debitoriai; kilnojamasis turtas; nekilnojamasis turtas; pereinamos sumos ir kt. Specifiški pasyvo straipsniai: ypatingi atsargos kapitalai (pagal jų rūšis); amortizacijos kapitalas; išduoti vekseliai; kreditoriai; pereinamos sumos ir kt. Kai kurie anuometiniai terminai teiktini ir dabar, pavyzdžiui: debitoriai (o ne gautinos sumos); kreditoriai (o ne mokėtinos sumos); amortizacijos kapitalas (amortizacijos lėšų naudojimo kontrolei įgyvendinti).
Finansiniams rezultatams parodyti buvo teikiama apyskaita „Pelno ir nuostolių sąskaita“. Tai dvipusė lentelė, kurios kairioje dalyje surašomos patirtos išlaidos ir susidaręs grynasis pelnas, o dešinėje dalyje – gautos pajamos ir patirti nuostoliai. Šios apyskaitos pavadinimas teisingesnis, negu dabar vartojamas terminas „Pelno (nuostolių) ataskaita“. Pastarasis iškreipia tikrąjį ataskaitos turinį, nes pažymimieji žodžiai reiškia tarsi pelnas ir nuostoliai yra lygiaverčiai rezultatai. Siekiant išvengti šio netikslumo, teiktinas pavadinimas „Pelno ir nuostolių ataskaita (apyskaita)“.
Apskritai tarpukario Lietuvoje vartota sąskaitybos terminija kalbiniu ir ekonominės prasmės požiūriais iš esmės vertintina pozityviai ir įgijo išliekamąją vertę, nors ji dabartinėje apskaitos kalboje panaudota nepakankamai.
Pirmasis Lietuviškas sąskaitybos vadovėlis (1919 m.)