Finansų ministras, iš kurio yra ko pasimokyti

Vakar sukako 136 metai, kai gimė Juozas Tūbelis (1882 m. balandžio 9 d.), ilgiausiai valdęs tarpukario Lietuvos ministrų kabineto vadovas, finansų ministras.

 

Tubelis Juozas

J. Tūbelio kabinetas subalansuoti biudžetą mėgino ne didindamas, bet mažindamas mokesčių naštą labiausiai pažeidžiamam gyventojų sluoksniui, pirmiausia – ūkininkams.

 

Būtent šiam, šiandien jau gerokai primirštam politikui, teko pagrindinė valstybės ūkio atkūrimo našta tiek po nepriklausomybės paskelbimo, tiek nuo 1927 m. pavasario iki 1939 m. rudens – laikotarpiu, kuris kadaise buvo įvardytas kaip Smetonos-Tūbelio era.

Nepriklausomoje Lietuvoje Juozo Tūbelio politinė karjera prasidėjo 1918 m. lapkričio 11 d., likus penkiolikai minučių iki vidurdienio. Kaip tik tuo metu pirmasis Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras pristatė pirmąją Lietuvos Vyriausybę, kurioje J. Tūbeliui buvo patikėtas žemės ūkio ir valstybės turtų ministro portfelis.

1927 m. Juozas Tūbelis tapo Lietuvos finansų ministru, o po dvejų metų stojo prie Vyriausybės vadovo vairo. Įdomu tai, kad nė vienas politikas tarpukariu šiuose postuose neišsilaikė taip ilgai: Finansų ministerijai jis vadovavo 11, o Vyriausybei – 8,5 metų.

Amžininkai prisimena, kad J. Tūbelis pabrėždavo, jog 77 kartus pasvėrus, ar būtina skolintis, reikia tik 78-ąjį kartą priimti sprendimą, realiai įvertinus kredito grąžinimo galimybes. Įdomu tai, kad J. Tūbelio prieš daugelį metų taikytos valstybės lėšų taupymo priemonės aktualios ir šiandien: buvo siūloma atleisti valstybės tarnautojus, išdirbusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją, nebemokėti priedų už viršytą norminį darbą, sumažinti užsienio komandiruočių skaičių, peržiūrėti, ar valstybės įstaigos nekartoja viena kitos funkcijų.

Juozo Tūbelio vadovaujamas XV ministrų kabinetas perėmė valdžią kaip tik tuo metu, kai pasaulyje prasidėjo ligi tol neregėta ekonomikos krizė. Netrukus šis vėzdas skaudžiai smogė žemės ūkiui ir į jo produkcijos eksportą orientuotai Lietuvos ekonomikai. Naujajam premjerui, drauge einančiam finansų ministro pereigas, teko skubiai ieškoti būdų krizei suvaldyti. J. Tūbelio kabinetas subalansuoti biudžetą mėgino ne didindamas, bet mažindamas mokesčių naštą labiausiai pažeidžiamam gyventojų sluoksniui, pirmiausia – ūkininkams, smarkiai apkarpydamas valstybės institucijoms skiriamas lėšas.

Viename pirmųjų posėdžių kabinetas nustatė minimalią javų supirkimo kainą ir eksportuojamų grūdų pervežimo geležinkeliu tarifus. Be abejo, nuostolingas žemės ūkio produkcijos, ypač mėsos, eksportas tapo didele našta valstybės iždui – per krizės metus skirtumui tarp gamybos sąnaudų ir realioms kainoms padengti buvo išleista daugiau nei 80 mln. litų. Būtent tuo metu buvo imtasi šiais laikais neįsivaizduojamų priemonių – 1934 m. spalį Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo visi valstybės, savivaldybių, kooperatyvų tarnautojai ir net pensininkai buvo verčiami pirkti iš ūkininkų ir Vyriausybės proteguojamos bendrovės „Maistas“ žąsis, kurių kiekis priklausė nuo valdininko kategorijos ir jo gaunamos algos.

Valdininkų gyvenimą taip pat apkartino ir nuolat mažėjančios biudžeto pajamos. Pajamoms sumažėjus nuo 311,8 mln. litų (1931 m.) iki 228,5 mln. litų (1933 m.), ministrų kabinetas nutarė atleisti iš valstybės tarnybos ištarnavusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją valdininkus, jei šeimos nariai Kaune ir Klaipėdoje gaudavo per mėnesį 600, o kitur – 450 litų algos. Taip pat buvo atsisakyta priedų už viršnorminį darbą, apribotos užsienio komandiruotės, už jas mokami dienpinigiai ir kelionpinigiai buvo sumažinti 10–20 proc., tik išimtiniais atvejais buvo leidžiama su užsieniu susisiekti telefonu, šalintas valstybės įstaigų vadinamasis darbo paralelizmas ir kt.

J. Tūbelio ekonominė ir finansų politika buvo itin konservatyvi – kuo mažiau išlaidauti, kuo mažiau importuoti ir kuo mažiau skolintis. Ilgiau nei dešimt metų būdamas finansų ministru ir aštuonis su puse metų – Vyriausybės vadovu, jis darė lemiamą įtaką Lietuvos ekonominei ir finansų politikai. Juozo Tūbelio biografai bendrai sutaria, kad ekonominio, finansinio išsilavinimo neturėjusio Vyriausybės ir finansų galvos politika buvo grindžiama „gaspadoriška“ nuojauta ir patirtimi. Jis nesekė ekonominėmis doktrinomis, nepasidavė pasaulinėms ūkio politikos „madoms“. Jo valstybės finansų politikos pagrindinės nuostatos buvo: valstybės biudžeto subalansuotumas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų varžymas, užsienio skolų vengimas. Trumpai sakant, J. Tūbelio valstybės finansų politika buvo konservatyvi: neišleisti daugiau, negu uždirbama. Ministrų kabinetui svarstant valstybės biudžetą, priekabiai buvo tikrinami ministerijų sąmatų skaičiavimai, gerokai apkarpoma Kraš­to apsaugos ministerijos sąmata.

Manoma, kad geresniais ūkiniais metai sukauptos biudžeto lėšų atsargos padėjo Lietuvai atlaikyti sunkiausios pasaulinės ekonominės krizės (1929–1933) padarinius.

J. Tūbelis laikėsi požiūrio, kad valstybė turi vadovauti ūkiniam gyvenimui, bet taip, kad jos įsikišimas neslopintų privačios iniciatyvos. Jis nemėgo ekonominei politikai būdingų eksperimentų, jam buvo būdingas atsargumas pagal principą „devynis kartus pamatavus kirpti“. J. Tūbelis mėgdavo sakyti, kad lėtai einant galima daug toliau nueiti. Gal todėl jam buvo priekaištaujama, kad per ilgai svarsto ekonominius klausimus ir nepriima greitesnio jų sprendimo. Visa J. Tūbelio Vyriausybės ekonominė politika buvo orientuota į tai, kad būtų išsaugotas lito pastovumas. Jis buvo griežtai nusistatęs prieš infliaciją, lito devalvavimą. J. Tūbelis taupumą ir taupymą vertino kaip vienintelį būdą šalies ūkio pažangai pasiekti.

Jolanta NIAURIENĖ

logo_srtrf