Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, neturėtume pamiršti Jono Ilgūno (1881–1956), kuris itin daug nuveikė, kad atkurtoje valstybėje būtų taikoma lietuviškoji buhalterinė apskaita. Atsiminimais apie jį pasidalijo dukra Leokadija Ilgūnaitė.
Buhalterijos vadovėlių autorius
Dėliodama ant stalo kūrybinį palikimą: prieškario lietuviškus buhalterijos vadovėlius ir uždavinynus, Leokadija, prisimena, koks tėvas buvo iš arti: „Darbų jis turėdavo visada pilnas rankas. Matydavom nuolat palinkusį su knyga ar prie rašomosios mašinėlės.“ Dukra rodo pirmą vadovėlį, išleistą Tilžėje 1921 m. Šioje spaustuvėje taip pat atspausdintas ir J. Ilgūno parengtas komercijos aritmetikos vadovėlis. Buhalterinių sąvokų terminiją vadovėlių autorius derindavo su Rygiškių Jonu (J. Jablonskiu) ir ekonomistu Petru Šalčiumi.
Pašnekovės manymu, tėvas mokėjo labai našiai dirbti – kartais kasmet išleisdavo po knygą. Vienu tarpsniu jis buvo itin produktyvus, nes per šešerius metus išleido 5 vadovėlius. Viską į krūvą sudėjus, bemaž 800 puslapių gautųsi. Rašydamas vadovėlius ir uždavinynus buhalterijos praktikos darbams, J. Ilgūnas ne apie asmeninį uždarbį galvojo. Jis sakydavo: „Žmonės ūkinių skaičiavimų ir buhalterijos gimtąja kalba neturi kaip pramokti, nes skaityti rusiškai nemoka.“ Anot Leokadijos, dabar šie vadovėliai saugomi retų knygų fonduose. Pašnekovė abejoja, ar jie pasenę. Juk balanso sudarymo principai, kiti pamatiniai apskaitos dalykai mažai pasikeitė.
Leokadija pasakoja, kad tėvas apskaitos specialistą vertindavo pagal tai, ką jis sugeba nuveikti. J. Ilgūno manymu, buhalteriui neužtenka žinoti tik debetus ir kreditus. Geras buhalteris turėtų mokėti parašyti skolininkui raštą, sklandžiai išdėstyti mintis. Tam skirtas jo parengtas komercijos korespondencijos vadovėlis. J. Ilgūnas daug dėmesio skyrė mašinraščiui, nes ranka rašyti raštai buvo „nemadingi“. Dėstydamas mašinraščio kursą, sumanė racionalizuoti spausdinimo techniką ir siūlė mokytis spausdinti „akluoju“ būdu. Tam skirta jo knygelė „Mašinraščio vadovėlis: aklas būdas“, kurioje pateikiami specialūs pratimai šiam būdui įsisavinti.
Buhalterijos kursų steigėjas
Dukra prisimena, kad tėvas daug rūpesčių turėjo steigdamas Kaune savo lėšomis išlaikomus vienerių metų buhalterijos kursus. Reikėjo daug pastangų, kol gavo tam Švietimo ministerijos leidimą, kurį ši išdavė 1935 m. spalio mėnesį. Kursams buvo suteiktas personalinės įmonės statusas. Kaune jau veikė tokios įmonės (M. Mikelkevičiaus ir Kauno žydų). Konkurentai ne visada elgdavosi etiškai: pasitaikydavo anoniminių skundų, stojančiųjų moksleivių viliojimų, žadant jiems išgalvotas geresnes mokymosi sąlygas. Konkurentų neteisėti veiksmai J. Ilgūną labai skaudindavo.
Skaitymėliai vaikams
Prano Mašioto raginamas, J. Ilgūnas ėmė rašyti vaikams. Jis sakydavo: „Norėčiau, kad kiekvienas pirmokėlis turėtų bent vieną nedidelę knygelę, kuri padėtų išmokti skaityti ir rašyti.“ 1913 m. Kaune išleido gražiai iliustruotą elementorių. Po trejų metų pakartotinai išleido elementorių „Šviesa – tai galybė“, 1924 m. – knygelę „Šviesa: naujas elementorius ir pirmieji skaitymėliai lengviausias būdas išmokti dailiai skaityti ir rašyti“.
Leidiniai apie Vytį
Žirgo grožis lietuvį žavėjo nuo seno, o jo galvą jis tapatino su saule. Atrodydavo, kad šuoliuojantis žirgas tarytum atitrūksta nuo žemės ir pakyla. Jį, kaip paukštį, laikė grožio simboliu. Pirmą kartą kaip valstybės ženklas raitelis ant žirgo pavaizduotas 1366 m. Manoma, kad baltas raitelis su kalaviju ant žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę.
Apie tai, kaip Vytis tapo lietuvių tautos simboliu, rašoma Jono Ilgūno knygelėse „Vyčio kilmė“ ir „Lietuvos valstybės ženklo kilmė“, kurias jis parengė paskatintas kompozitoriaus S. Kuprevičiaus ir B. Povilionio. Leidiniuose žirgui skiriama daug gerų žodžių. Anot jo, pirmieji arklio simboliai buvo pavaizduoti ant metalinių pinigų. J. Ilgūno manymu, tai ir buvo Vyčio atsiradimo priešaušris: „Senovės lietuviai žirgą labai mylėjo, jis jiems buvo geriausias draugas kare. Kritusi žirgą laidodavo su didele pagarba. Lietuviai, susitelkę būriais, vydavosi ir vaikydavo savo priešus ant žirgų raiti sėdėdami. Tuo būdu raiti kareiviai vadinosi „vyčiai“, „vajai“, „vaikai“. Ir nėra ko stebėtis, kad tas beveik visų senovės tautų ir lietuvių mylimas žirgas su raitininku – Vytis – tapo lietuvių tautos valstybės ženklu.“
Pomėgiai
Anot Leokadijos, tėvas turėjo du pomėgius: šachmatus ir medžioklę. Į atmintį jai įstrigo medžioklės pomėgis, nes po medžioklės šeima vaišindavosi šviežia kiškiena. Tėvas buvo įsitikinęs, kad gerai pailsėti galima tik gamtoje. Gamtos prieglobstyje žmogus pamiršta ne tik visus rūpesčius ir reikalus, bet ir pailsi.
Leokadija tiksliai neatsimena, ar į medžioklę važiuodavo tėvo geriausias bičiulis Kauno universiteto taikomosios mechanikos katedros profesorius Tadas Šulcas. Kad jie buvo neišskiriami draugai – ji neabejoja: juos vienijo ne tik vienodas amžius, bet ir pažiūrų bendrumas – abu buvo laisvamaniai.
„Tikėkitė darbams, o ne žodžiams!”
Šiuos žodžius Leokadija įsiminė, nes jie šeimoje buvo kartojami ne kartą. Tėvui nepatikdavo žmogus, kuris daug žadėdavo, svarstydavo, o kai reikia padaryti – nepadarydavo. J. Ilgūnas primindavo senolių posakį: „Kas lengvai žada, tas sunkiai duoda.“ Vertindavo daug žinantį ir darbštų žmogų, kuris žinias kaip šiaudus į kaugę krauna ir kyla vis aukščiau ir aukščiau: „Žinios – proto akys. Laimi tie, kurie aiškiai mato ateitį.“
J. Ilgūnas buvo optimistas, mokėjo bendrauti su žmonėmis, nuoširdžiai užjausdavo, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvenime nesisekė. Kompanijoje būdavo linksmas ir įdomus. Mėgdavo humorą, žinojo daug anekdotų, daugiausia apie negatyvius ūkio reiškinius. Kolegos prie stalo kvatodavo išgirdę tokį anekdotą: „Rusijos buhalteris klausia: „Kaip tau patiko Maskvos dailės teatro pastatymas „Išeikvotojai“? – Gan silpnas! Mūsų įstaigoj tas dalykas geriau pastatytas.“Dukra prisimena, kad tėvas turėjo gražų tenoro balsą, kompanijoje padainuodavo ištraukas iš arijų. Lankydamasis Kauno senamiesčio turguje, mėgdavo pašnekinti sendaikčių pardavėjus. Grįžęs iš turgaus, dalindavosi įspūdžiais: „Vargsta smulkūs prekybininkai, prekiaudami be jokios apskaitos, žinodami, kad be jokių užrašų patiria nuostolių. Ypač daug praranda daiktų perpardavinėtojai.“ Neiškentęs savaitraštyje „Verslas“ šia tema išspausdino straipsnį „Tolkučkės prekybininkas“, kurį pasirašė slapyvardžiu „Jv“. Straipsnyje keliama mintis, kad turgaus prekeiviams reikia elementarios apskaitos. Dukrai visam gyvenimui įstrigo tėvo žodžiai: „Elkis dieną taip, kad naktį tavo miegas būtų ramus, o jaunystėje taip, kad senatvė būtų rami ir graži.“
Pabaigos žodis
Ima apmaudas, kad šią iškilią asmenybę prisimename tik proginėmis datomis. Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, vertėtų pagalvoti apie deramą šio buhalterijos vadovėlių autoriaus, visuomenininko ir pedagogo atminimo įamžinimą. Nereikia tam skirti daug lėšų, tereikia noro ir pastangų. Manyčiau, kad, tarpininkaujant Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijai, Jonavos rajono savivaldybė galėtų pavadinti mokyklą, kurioje mokėsi Jonas Ilgūnas, jo vardu. Galimas ir kitas variantas. Žinant, kad J. Ilgūnas daug metų dėstė buvusiame Vilniaus finansų technikume, vertėtų kreiptis į šios mokymo įstaigos administraciją, kad šios mokymo įstaigos auditorija būtų pavadinta lietuviškosios buhalterinės apskaitos pirmtako Jono Ilgūno vardu.
Parengė docentas daktaras Leonas KRIVKA
Jonas Ilgūnas dažnai kartodavo: „Tikėkitė darbams, o ne žodžiams!“