Mokesčiai tarpukario Lietuvoje

logo_srtrf

Lygindama tarpukario ir šių laikų Lietuvos mokesčius, doktorantė Indra Burneikaitė pažymi, kad mokesčiai buvo suprantami panašiai kaip ir šių dienų Lietuvos mokesčių teisėje, tačiau apibrėžti griežčiau, pavyzdžiui, įstatymu, remiantis prievartos keliu, imamos rinkliavos iš viešosios teisės junginiui priklausančių asmenų.

Daugiausia dėmesio buvo skiriama svarbiausiai mokesčių rūšiai – valstybiniams mokesčiams sureguliuoti. Atitinkamai Įstatymu apie valstybės mokesčių imamąją tvarką buvo nustatyta, kad valstybiniai mokesčiai – tai mokesčiai, nustatyti įstatymo forma, visiškai arba tam tikra dalimi įskaitomi valstybės naudai, mokėtini per valstybės iždines ir administruoti Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijų.

Šiame teisės akte taip pat minimi „savivaldybių reikalams“ skirti mokesčiai. Tai mokesčiai, kurie buvo nustatyti įstatymo forma, imti tik tuo atveju, kai savivaldybės pajamų ir jai skirtų lėšų neužteko išlaidoms padengti, įskaityti į valsčiaus / miesto valdybos / savivaldybės kasą bei kurių dydis tam tikrais atvejais buvo ribojamas nustatant atitinkamą procentinę panašių valstybinių mokesčių dalį, kurių dydžio savivaldybių mokesčiai negalėjo viršyti (kalbama apie nekilnojamojo turto, žemės, prekybos ir pramonės mokesčius).

Tarpukario Lietuvoje valstybiniai mokesčiai pagal objektą buvo skirstomi į tiesioginius (arba „apdedamuosius“) ir netiesioginius (arba „tarifuotuosius“) mokesčius.

Tiesioginiams mokesčiams, kaip viešosios teisės pobūdžio pajamų šaltiniui, buvo priskirti realiniai (objektiniai arba „gavinio“) mokesčiai, kurių objektas buvo turtas ir pajamos, taip pat asmeniniai, pralobimo mokesčiai, palikimo mokesčiai (mokėti mirus turto savininkui), vartojimo ir apyvartos mokesčiai (mokėti pereinant prekei iš vienų rankų į kitas kiekvieną kartą arba tik vieną kartą).

Netiesioginiams mokesčiams (mokėti pagal iš anksto žinomą tarifą nuo prekių ir vertybių, kai jų savininkas pasikeisdavo, už suteiktas paslaugas ar atliktą veiksmą) buvo priskirti muitai, kuriuos mokesčių mokėtojai mokėjo nuo prekių, vežamų per valstybės sieną, ir akcizai – mokėti išleidžiant gaminius iš fabriko sandėlio į rinką. Taip pat išskirti tikrieji mokesčiai ir pajamos iš įmonių: taip vadintos „privačiosios teisės pajamos“, nes jos buvo nustatytos valstybės valdžios, remiantis laisvąja konkurencija, ir „viešosios teisės pajamos“, nes jos buvo nustatytos valstybės valdžios, remiantis savo suverenumu.

Per visą tarpukario laikotarpį Lietuvoje buvo taikoma nevienoda įmonių pelno apmokestinimo politika, todėl atitinkamai keitėsi ir teisinis reguliavimas, buvo nustatyti skirtingi pelno mokesčiai: pagrindinis prekybos ir pramonės pelno mokestis; papildomas prekybos ir pramonės pelno mokestis ir prekybos ir pramonės įmonių bendrųjų pajamų mokestis. Įmonės taip pat mokėjo akcizus, muitus, įvairias rinkliavas bei kapitalo mokestį.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Lietuvoje galiojo Valstybės verslo mokesčio įstatymas, pagal kurį iki karo buvo renkami du verslo mokesčiai – pagrindinis ir papildomas. Mokesčio tarifas priklausė nuo įmonių ir verslo rūšies, kurią lėmė įmonės pelno dydis, veiklos vieta ir kiti objektyvūs požymiai. Šiuos požymius, būdingus kiekvienai grupei, kasmet patvirtindavo finansų ministras. Kiek kitokia papildomo mokesčio bazė buvo nustatyta „apyskaitinėms“ įmonėms – jos papildomą mokestį mokėjo nuo jų apskaityto kapitalo ir pelno. Papildomasis mokestis vėliau buvo panaikintas.

Atkūrus nepriklausomybę, Valstybės verslo mokesčio įstatymas liko galioti pirmojo nepriklausomos Lietuvos mokesčių teisės akto – Mokesčių įsakymo pagrindu tiek, kiek neprieštaravo Laikinajai Konstitucijai. Pamatinis mokestis nuo prekybos ir pramonės įstaigų, arba kitaip pagrindinis verslo mokestis, rėmėsi patentų sistema: prekybos ir pramonės įmonės turėjo mokėti tam tikrą fiksuotą mokestį priklausomai nuo įmonės rūšies (ši priklausė nuo prekybos apimties ir vietos), prekybos įmonės papildomai mokėjo už sandėlius. Minėtą prekybos ir pramonės įmonių papildomą mokestį pakeitė mokestis nuo viešą apyskaitą vedusių ir nevedusių įmonių pelno, įvestas 1924 m. liepos 24 d., Respublikos Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui paskelbus Prekybos, pramonės, kredito pelno mokesčio įstatymą.

Viešą apyskaitą tvarkiusios įmonės, t. y. akcinės bendrovės, kompanijos, pajų draugijos, visokių rūšių kredito įstaigos ir kitos tolygios įstaigos, kurios pagal valstybės įstatymus privalėjo viešai atsiskaityti paskelbdamos savo apyskaitas spaudoje, narių susirinkimuose ar pateikdamos Finansų ministerijai, mokėjo papildomą mokestį nuo paprastojo pelno, kurį sudarė (su tam tikrais apribojimais) visas turto padidėjimas, atsiradęs operacijų metu ir nustatytas vadovaujantis įmonės komerciniu balansu. Apskaičiuotas viešą apyskaitą tvarkiusių įmonių pelnas buvo apmokestinamas pelno mokesčiu: 3 proc. pagrindinio kapitalo iš pelno nuo mokesčio atleidžiami, nuo likusios pelno sumos imamas 15 proc. mokestis; likusioji pelno dalis, atskaičius tik tas pelno sumas, kurios skiriamos į įstatymų numatytus rezervų fondus, nustatytomis normomis, apmokestinta pelno mokesčiu progresiniu būdu, kai pelno mokesčio tarifas siekė iki 20 proc.

Trečiasis minėtas mokestis – amato, kredito, prekybos ir pramonės bendrųjų pajamų mokestis, įvestas Lietuvoje 1921 m. balandžio 15 d., buvo lyginamas su to meto Prancūzijos ir Vokietijos mokesčiais, t. y. mokesčiais nuo apyvartos. Pagal apskaičiavimo ir mokėjimo būdą, šis mokestis buvo priskiriamas verslo mokesčių kategorijai: visos amato, kredito, prekybos, pramonės įmonės ir įstaigos bei atskiri pirkliai ir pramoninkai mokėjo 1 proc. mokestį nuo bendrų pajamų valstybės naudai ir 0,2 proc. (alkoholinius gėrimus gaminusios įmonės – 1 proc.) mokestį nuo bendrų pajamų savivaldybių naudai. Bendromis pajamomis laikyta suma, gauta už parduotas prekes ar dirbinius pinigais, pasižadėjimais prekėmis ar medžiaga.

Pirmieji „pilni“ ar „nepilni“ 2 proc. pagrindinio kapitalo būdavo apmokestinti 3 proc. pelno mokesčiu, kiti „pilni“ ar „nepilni“ 5 proc. – 6 proc., dar kiti proc. – 9 proc. pelno mokesčiu, dar tolesni – 12 proc., paskui 10 proc. – 15 proc. ir kiekvieni tolesni pilni ar nepilni 10 proc. – 20 proc. pelno mokesčiu.

 Jau tuo metu buvo nustatytas mokesčio dydžio apskaičiavimo metodas, kai mokesčio dydį nustatydavo mokesčių administratorius savo įvertinimu, tačiau taip nustatyto mokesčio dydžio mokesčio mokėtojas negalėjo skųsti. Šis mokestis buvo kritikuojamas daugiausia dėl to, kad iš esmės dubliavo papildomo pelno mokesčio funkcijas ir buvo vertinamas kaip dvigubas verslo vienetų apmokestinimas.

Taigi tarpukario Lietuvoje smulkusis verslas buvo atleistas nuo visokių pelno mokesčių. O įmonių grupavimo, taikant viešos apyskaitos skelbimo kriterijų, tikslas, manytina, buvo paremti stambųjį verslą, kurio akcininke arba savininke dažnai buvo pati valstybė.

Į viešą apyskaitą tvarkiusių įmonių kategoriją, kurios atžvilgiu buvo taikoma skirtinga papildomo pelno mokesčio bazė ir mažesni tarifai, pateko akcinės bendrovės, kompanijos, pajų draugijos, visokių rūšių kredito įstaigos ir kitos tolygios įmonės ir įstaigos, kurios pagal valstybės įstatymus privalėjo viešai atsiskaityti paskelbdamos savo apyskaitas viešai spaudoje, narių susirinkimuose ar pateikti Finansų ministerijai.

Daugiausia akcinių bendrovių steigėjai buvo Lietuvos ir užsienio fiziniai asmenys, rečiau, bet pasitaikydavo, kad akcininke buvo ir pati Lietuvos valstybė. Investuoti į stambias įmones valstybei apsimokėjo dėl didžiausios potencialios ekonominės naudos, kita vertus, stambus privatus verslas tarpukariu buvo svarbus valstybės partneris finansuojant įvairius valstybės poreikius (darbo vietų kūrimą ir kita).

Parengė Jolanta SURGAILĖ