Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis – atkurtos Lietuvos finansų ūkio gaivintojas

logo_srtrf

Pasirinko teisę

Tarpukario Lietuvą garsino trys broliai Vileišiai: Petras, Antanas ir Jonas. Neatsitiktinai R. Vileišytė-Bagdonienė prisiminimuose rašo: „Dėl tėvų gero vardo mums atsiverdavo daug durų.“ Būsimasis Nepriklausomybės akto signataras, įstojęs į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, nutarė sekti brolio Petro pėdomis, tačiau paaiškėjus, kad šios studijos jo netraukia, pasirinko Teisės fakultetą. Pasirinkimas neapvylė. Būdamas profesionalus teisininkas, puikiai atstovavo tarptautinėse derybose dėl paskolų, gerai orientavosi rengiant įvairius teisės aktus. J. Vileišis turėjo ne tik gerą iškalbą, bet ir žurnalisto gyslelę. Tapęs nuolatiniu lietuviškosios spaudos korespondentu (vėliau redagavo savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“), daug rašė „Varpui“, rūpinosi jo platinimu, buvo išrinktas šio leidinio komiteto iždininku. J. Vileišio biografijos nekartosime, nes ji išsamiai nagrinėjama profesoriaus J. Aničo monografijoje „Jonas Vileišis 1872–1942“. Aptarsime signataro veiklos tarpsnį einant finansų ministro pareigas.

Finansų ministerija – be finansų

Einant ministro pareigas (1919 m. balandžio 12 d. – 1919 m. spalio 7 d.), J. Vileišiui teko gaivinti krašto finansų ūkį, kuriam neigiamos įtakos turėjo dažna vyriausybių kaita. Baigiantis 1918 m., pasikeitė dvi vyriausybės: M. Sleževičiaus vadovaujamas Ministrų kabinetas ir vos mėnesį dirbusi Prano Dovydaičio Vyriausybė. Pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona pavedė M. Sleževičiui sudaryti ketvirtąjį Ministrų kabinetą (jo sudėtis pateikiama straipsnio pabaigoje). Naujasis Ministrų kabinetas užsibrėžė: gintis nuo vidaus anarchijos, organizuoti kariuomenę, kovoti su besiveržiančiais į kraštą priešais, rūpintis tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, sušaukti Steigiamąjį Seimą. Anot Martyno Yčo, „visam tam reikalinga buvo trijų dalykų: pinigų, pinigų ir pinigų“. J. Vileišis šioje Vyriausybėje gavo finansų ministro portfelį. Kolegos pusiau juokais šnekėjo, kad tai – pats lengviausias portfelis, nes valstybės ižde tuo metu švilpavo vėjai. Tuometis krašto apsaugos ministras A. Merkys primindavo finansų ministrui, kad kareiviai neturi ne tik batų, bet ir šovinių. Pinigų reikėjo visoms ūkio grandims, todėl nesunku įvertinti atsakomybės naštą, kuri slėgė naujai paskirtą ministrą. Vertinant šią naštą šių dienų akimis, derėtų prisiminti situaciją, kurioje buvome atsidūrę prasidėjus Lietuvos Atgimimui. M. Gorbačiovui įvedus ekonominę blokadą, žmonės kentėjo šaltį, tačiau turėjo kažkiek pinigų maistui, o tarpukariu Lietuvos žmonės kentėjo ne tik šaltį, bet ir negaudavo atlyginimo arba jį išmokėdavo… kaliošais.

Finansų ministras J. Vileišis ėmė rūpintis paskolomis, tačiau skolinti Lietuvai niekas neskubėjo. Gauta iš Vokietijos 100 mln. markių paskola buvo panaudota ginklams ir amunicijai įsigyti, todėl valstybės iždas vėl liko tuščias. J. Vileišis išsiruošė į Berlyną derėtis dėl naujos paskolos. Vokietija sutiko paskolinti 12 mln. markių, grąžinant šią sumą žaliava – mišku ir linais. 200 tūkst. svarų sterlingų paskolino Anglija. Papildęs valstybės iždą, finansų ministras suskubo pranešti visuomenei, kad „netrukus pasibaigs sunki mūsų valstybės finansinė padėtis. <…> Todėl per vieną, daugiausia per dvi savaites tikimės visai išmokėti, kam tik reikia“. Kitas žingsnis, kurį žengė ministras, siekdamas atgaivinti Lietuvos finansų ūkį, – pasiūlė išleisti valstybinę vidaus paskolą. Vyriausybė siūlymui pritarė ir paskelbė 30 mln. auksinų paskolą su 4,5 proc. palūkanų. Paskolos lakštų platinimą organizavo Vidaus paskolų komitetas, kuriam vadovavo Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktorius A. Prūsas. Finansų ministras numatė gaires mokesčių politikoje, akcentuodamas pelno mokesčio reikšmę. „Jeigu nepajėgsime šio mokesčio įvesti, neturėsime tikros mokesčių sistemos“, – rašė jis „Lietuvos ūkininke“.

Finansų komiteto veikla

Tarpukario Lietuvos finansų ministerijos žinioje buvo daug struktūrinių padalinių ir pavaldžių įstaigų: Taupomoji valstybės kasa, Valstybės draudimo įstaiga, Valstybės loterija ir kitos. Jų veiklai koordinuoti J. Vileišis prie Finansų ministerijos įsteigė Finansų komitetą. Komitete darbavosi: Lietuvos prekybos ir pramonės banko direktorius – A. Prūsas, banko valdybos narys – S. Banaitis, bankininkas – J. Vailokaitis, finansų specialistas – V. Jurgutis, Finansų ministerijos departamento direktorius – J. Dulskis, juriskonsultas – A. Veryga. Tuometės Finansų ministerijos centrinį aparatą sudarė: Kanceliarija, Finansų, Mokesčių, Prekybos departamentas, Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija. Finansų departamente veikė iždo ir paskolų buhalterijos. Mokesčių departamentui priklausė tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai, išskiriant muitus. Prekybos departamentas prižiūrėjo vidaus ir užsienio prekybos įmones, jo žinioje veikė Muito tarifo komisija. Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija (vėliau – Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija) revizavo ir instruktavo įmones ir įstaigas, kurios privalėjo viešai atsiskaityti, tvarkė revizuotų įstaigų registrą. Už darbą revizuojamos įstaigos mokėjo mokestį.

Ketvirtojo Ministrų kabineto sudėtis

Vyriausybės vadovas – M. Sleževičius, ministrai: darbo ir socialinės apsaugos – J. Paknys, finansų – J. Vileišis, krašto apsaugos – A. Merkys, susisiekimo – V. Čarneckis, švietimo – J. Tūbelis, tiekimo ir maitinimo – S. Kairys, teisingumo – L. Noreika, užsienio reikalų – A. Voldemaras, vidaus reikalų – P. Leonas, žemės ūkio ir valstybės turtų – A. Stulginskis, ministrai be portfelio: J. Šernas, gudų reikalams – J. Voronko, žydų reikalams – M. Soloveičikas.

Docentas daktaras Leonas KRIVKA

Vileišis Jonas

Tarpukario Lietuvos ketvirtojo Ministrų kabineto finansų ministras Jonas Vileišis (1872–1942)