Bankai vaidina labai svarbų vaidmenį kiekvienos šalies ekonomikoje – iš jų veiklos galima spręsti apie visos šalies ekonomikos būklę. Bankų sistemos efektyvi veikla taip pat svarbi visai visuomenei ir atskiriems jos nariams.
Nors bankų veikla remiasi pelno siekimu, tačiau ji neprieštarauja visuomenės interesams, nes bankai padeda visuomenės nariams plėtoti gamybą, komerciją ar kitą verslo rūšį, realizuoti tam tikras idėjas. Patirtis įrodė, kad silpnai išvystyta bankų sistema, atskirų jos elementų nesuderinamumas dažnai turi skaudžių socialinių padarinių.
Labai vaizdžiai ir įtikinamai bankų reikšmę apibūdina V. Jurgutis. Pirmiausia bankus jis vadina kredito centrais: „Bankai, būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio širdimi, kuri traukia į save ir vėl išmeta mūsų ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus.“ V. Jurgutis bankus vadina ir ūkio smegenimis, nes jie nustato ūkio dinamikos gaires. Pagaliau poetiškai teigia, kad „bankai yra kapitalizmo žiedai, todėl jie yra daugiau, negu bet kuri kita kapitalizmo įstaiga, persisunkę racionalistine pelno bei nuostolių skaičiavimo dvasia“.
V. Jurgutis rašė, kad bankai nėra vien privatinės kapitalistinės, pelno siekiančios įmonės. Jis ypač pabrėžė bankų, kaip visuomeninės tautos ūkiui ir tautos gerovei tarnaujančių įstaigų, reikšmę. Todėl bankų veikla turi būti organizuota ne tik banko savininkų pelno sumetimais, bet ir tam tikrais „visuomeniniais administraciniais ir tautiniais ūkiniais pradmenimis“. Prie visuomeninių administracinių bankų veiklos pradmenų jis priskyrė: 1) griežtą darbo discipliną ir 2) nuoseklią, sėkmingą viso banko aparato veiklos kontrolę. Prie pagrindinių tautinių ūkinių bankų organizavimo pradmenų priskyrė: 1) tikslingą darbo pasidalinimą ir 2) nuoseklų ūkiškumo dėsnio įgyvendinimą.Kalbėdamas apie griežtą darbo discipliną, V. Jurgutis nurodo, kad niekas taip nežudo banko, kaip pakrikusi, demoralizuota banko valdomųjų organų ir jo tarnautojų darbo disciplina.
Bankinio aparato veiklos kontrolė, V. Jurgučio manymu, turi būti vykdoma ne tiktai tam tikrų paties banko organų, bet ir atitinkamų valstybės įstaigų. Ir kad ši kontrolė turi būti ne vien formali dokumentų kontrolė, bet ir tokia materialinė kontrolė, kuri iš esmės patikrintų visų banko organų ir tarnautojų „bankinius žygius“.
Darbo pasidalinimas turi svarbią reikšmę banko veiklos pelningumui. Anot V. Jurgučio, „juo didesnė yra bankinė įmonė, juo smulkesnis turi būti ir pats darbo pasidalinimas“.
Nuoseklus ūkiškumo dėsnio įgyvendinimas reikalauja kuo mažiausiomis žmonių pastangomis ir pinigų išlaidomis uždirbti banko savininkams atitinkamo pelno ir pasiekti kiek galima didesnių ūkinių rezultatų. Šį principą įgyvendinti, kaip teigia V. Jurgutis, labai palengvina tinkamas techninio darbo sutvarkymas ir apskritai viso darbo racionalizavimas.
V. Jurgutis rašo, kad darbo racionalizavimas banke gali pasireikšti trijose srityse: 1) banko vidaus darbo sutvarkyme, 2) bankų tarpusavio santykiuose, 3) banko santykiuose su klientais.V. Jurgutis ypač didelį dėmesį skyrė banko valdybos ir jos pirmininko vaidmeniui banke. Banko valdyba vadovauja bankui ir tvarko visus jo reikalus. Ji vykdo visuotinio akcininkų susirinkimo ir tarybos nustatytą bei banko statutu numatytą banko politiką. Vadovaudamasi šia politika, valdyba tvarko visas ūkines ir finansines operacijas. Darydama bet kurias svarbesnes operacijas, ji atsiklausia tarybos nuomonės.
Ypač dideli reikalavimai keliami banko valdybos pirmininkui. Jis pirmiausia turi būti aukštos profesinės kvalifikacijos specialistas, turėti gerą teorinį ir praktinį pasirengimą. Čia verta prisiminti V. Jurgučio žodžius: „Bankinis darbas… turi būti pagrįstas rimtu teoriniu pasirengimu, juo labiau kad tai yra viena sunkiausių ekonominio darbo sričių. Teorinis ekonominis pasirengimas sudaro bankinės politikos pagrindą. Kadangi bankinė politika yra menas ir, tam tikra prasme, technika, tai bankinės politikos veikėjui neužtenka turėti vien teorinių ekonomikos ar bankinio mokslo žinių, jis turi turėti dar ir įgimtų bankiniam darbui gabumų.“ V. Jurgučio teigimu, valdybos pirmininko esmingiausia savybė yra pasitikėjimas. Banko tarnautojų, akcininkų ir klientų pasitikėjimą gali įgyti tik toks banko valdybos pirmininkas, kuris yra doras, sąžiningas ir rūpestingas, kuris ir laimėje, ir nelaimėje artimai surištas su banko likimu. Valdybos pirmininkui bankas jokiu būdu negali būti asmeninio pasipelnymo šaltiniu. Banko valdybos pirmininkas turi turėti ypač didelį atsakomybės jausmą.
Daug naudingų patarimų V. Jurgutis pateikė dėl banko darbuotojų sudėties ir tarpusavio santykių.
Bankų veiklos „organizmas“ panašus į žmogaus organizmą, kurio vieno organo sutrikimas atsiliepia kito ar net kelių organų funkcionavimui. Todėl visiškai teisingai rašė V. Jurgutis, kad sudaryti visais atvejais tinkamą banko darbuotojų sudėtį (jis vartojo žodį „sąstatas“), kuri turėtų visus reikiamus sėkmingam bankiniam darbui „protinius, techninius ir dorinius“ privalumus – tai vienas sunkiausių bankinės organizacijos uždavinių. Taigi, V. Jurgutis pabrėžia tris svarbiausius banko darbuotojų privalumus: protinius, techninius ir dorovinius. Interpretuoti juos galima įvairiai, tačiau esmingiausia yra tai, kad kiekvienas banko darbuotojas būtų nuovokus ir išmintingas (protinis privalumas), turėtų gerą dalykinę kvalifikaciją.
V. Jurgutis teigė, kad banko pelnui, jeigu jį traktuoti kaip banko organizmo svarbiausią organą, nėra svarbu, kas jį uždirbs: ar darbštūs darbuotojai, ar sumanūs vadovai. Praktiškai taip nebūna, kad pelną uždirbtų tik viena pusė. Svarbiausia, kad visi banko kolektyvo nariai turėtų tas savybes, kurios jiems labai būtinos. Manoma, kad eiliniams darbuotojams svarbiausia savybė yra kruopštumas ir darbštumas, o banko vadovui – sumanumas. Čia nekalbama apie kitas savybes, savaime suprantamas ir būtinas visiems – sąžiningumą ir profesionalumą. Paprastai tarp sumanių vadovų ir darbščių darbuotojų būna geri tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo santykiai, o tai padeda uždirbti didesnį pelną. Kaip teisingai rašė V. Jurgutis, „jeigu įmonė per eilę metų neduoda pelno, reikia manyti, kad įmonė yra arba kraštui visai nereikalinga, arba blogai tvarkoma“. Tačiau, siekiant pelno galioja nerašyta taisyklė: laikytis teisės ir dorovės reikalavimų. Ši taisyklė ypač svarbi bankams, kuriems reikalinga daugiausia visuomenės pasitikėjimo. V. Jurgutis rašė: „Niekas taip negriauna to visuomenės pasitikėjimo, kaip teisės bei doros nuostatų laužymas.“ Tai reiškia, kad bankas, naudodamas visuomenės pinigus, negali kenkti visuomenės gerovei. Čia įsigalioja savotiškas dėsnis: kas kenksminga visuomenei, tas nuostolinga bankui.Jeigu banke parinkta netinkama darbuotojų sudėtis, jeigu tarp vadovybės ir darbuotojų bei tarp pačių darbuotojų nėra glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo, dažniausiai tokiame banke pasireiškia piktnaudžiavimo faktai, dėl to bankas patiria finansinių nuostolių ir praranda pasitikėjimą visuomenėje. Juk visiems gerai žinomas teiginys, kad „bankas klesti ir žlunga drauge su visuomenės juo pasitikėjimu“. Apskritai bankų veikla yra gana gera terpė įvairiems piktnaudžiavimams daryti. Čia operuojama dideliais pinigų kiekiais ir dideliais jų srautais. Kaip teisingai rašo V. Jurgutis, „didelės pinigų sumos, einančios per tarnautojų rankas, skatina silpnesnio būdo, ypač prasiskolinusius ir įpratusius plačiai gyventi žmones, neteisėtai pasinaudoti tomis sumomis“. Todėl kiekviename banke, siekiant užkirsti darbuotojų nusikaltimams pasireikšti, turi būti gerai organizuota vidaus kontrolės sistema.
Pasaulinėje praktikoje bankų veikla dažniausiai prilyginama aukščiausios kokybės šveicariško laikrodžio mechanizmui. Visos laikrodžio detalės susijusios, dirba darniai ir ritmingai, viena kitą kontroliuoja, viena kitai padeda. Taip ir banke: visuose jo veiklos baruose turi būti darna ir susiklausymas.
https://aktualijos.lt/prof-v-jurgucio-izvalgos-apie-bankus Sidabriniai žiedai https://www.silvera.lt/ziedai
Prof. habil. dr. Jonas MACKEVIČIUS
„Jeigu įmonė per eilę metų neduoda pelno, reikia manyti, kad įmonė yra arba kraštui visai nereikalinga, arba blogai tvarkoma“, rašė V. Jurgutis.
