Noreikiškių-Karvelių dvaras pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1897 m. Šio senojo dvaro sodybos fragmentai išliko ir iki šių dienų netoli didelio kelių mazgo, kur sueina tarptautinė magistralė „Via Baltica“ ir kelias Šakių link. Dabar Noreikiškės – Aleksandro Stulginskio universiteto miestelis. Deja, iš Noreikiškių dvaro likę tik gan kukliai šiandien atrodantys rūmai, raudonų plytų dviaukštis sandėlis.
1926 m. dvarą su 80 ha žemės įsigijo Petras Karvelis, kuris pertvarkė jį taip, kaip jį matome šiandien. Iki 1940 m. tai buvo vienas moderniausių ir pelningiausių ūkių Lietuvoje, kuriame buvo auginami mėsiniai galvijai, sėkliniai augalai, daržovės, javai. Ūkio produkcija buvo sėkmingai prekiaujama užsienyje. Tai buvo vienas moderniausių, pavyzdingiausių ir kartu pelningiausių ūkių ne tik Kauno apskrityje, bet ir Lietuvoje. P. Karvelio dvaras garsėjo ir kaip kultūros židinys. Dvare vyko aktyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Čia rinkdavosi visas to meto laikinosios sostinės kultūros, meno ir politikos elitas, kuriuos svetingai priimdavo Veronika Bakšytė-Karvelienė. Dvare taip pat svečiuodavosi Karvelių šeimos globojami kelių korporacijų studentai. Čia 1935 m. birželio 13 d. gimė Ugnė Karvelis – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja.
Petras Karvelis gimė 1897 m. birželio 29 d. Marijampolės apskrityje. 1923 m. Vroclavo universitete įgijo mokslų daktaro laipsnį. Tokios daugiaplanės ir įvairiapusės asmenybės susiformuoja retai: Petras Karvelis buvo ne tik puikus ūkininkas savo dvare, bet ir sumanus politikas – I, II ir III Seimo narys, Vyriausybės narys, dirbęs finansų ministru Leono Bistro ir Augustino Voldemaro ministrų kabinetuose. Buvo Žemės ūkio banko valdytoju. Jo iniciatyva įsteigtos „Lietmedžio“, „Žaibo“ ir „Inkaro“ bendrovės. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, žinomas kaip aktyvus krikščionis demokratas ir ateitininkas. Gyvendamas išeivijoje, nemažai prisidėjo prie VLIK (Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto) veiklos. Mirė 1976 m., palaidotas Baden Badene.
LKDP veikėjo, finansų ministro Petro Karvelio paskyrimo ministru priežastį sunku nustatyti, nes istoriografijoje jis plačiau nėra nušviestas arba jo paskyrimo priežastys neminimos. Visgi tikėtina, kad P. Karvelis yra prisidėjęs prie valstybinio perversmo. Štai diplomatas B. K. Balutis savo atsiminimuose rašo: „Prieš perversmą pas mane į kabinetą užėjo Dr. Petras Karvelis, buvęs finansų ministras, krikščionis demokratas. Su juo teko turėti malonių tarnybinių santykių. Jis pareiškė, atėjęs svarbiu ir labai slaptu reikalu. Kalbėjęs grynai asmeniškai ir su sąlyga, kad jo vardas nebus niekur minimas. <…> Jis man tarė: „Ponas Baluti, padėtis labai rimta ir pavojinga – tiek rimta, kad bile dieną gali pasilieti lietuvių kraujas!“ Tamsta, ponas Daktare, – atsakiau, – turbūt turite galvoje gandus apie ruošiamą sukilimą? Taip, – jis atsakė, – bet tai jau nebe gandai. Padėtis, sakau, labai ir labai rimta. Darykite viską, ką galite, nes gali nutikti didelė nelaimė!“ Bet smulkesnių žinių susirūpinęs Dr. Karvelis nebuvo linkęs man duoti.“ Taigi galima daryti prielaidą, kad P. Karvelis žinojo daug daugiau apie ruošiamą valstybės perversmą. Verta pastebėti, kad apie A. Smetonos ir A. Voldemaro planus P. Karvelis nujautė jau seniai. 1924 m. vasarį P. Karvelis pažymėjo, kad Lietuvos politikos užkulisiuose ir neprityrusi akis matė nervingą subruzdimą visoje TPP stovykloje, ėjo kalbos apie valdžios paėmimą, dešinieji vadai jau kelerius metus skelbia, o abu vadai, kurių vienas dėsto etiką (A. Smetona), o kitas teisę (A. Voldemaras), tarp savo straipsnių eilučių įrašo aiškų norą paimti valdžią į savo rankas. Matyt, P. Karvelis ir pats turėjo ne mažesnių politinių ambicijų, nes buvo finansų ministras XII Vyriausybėje ir siekė sugrįžti į valdžią.
Per 14 metų trukusį A. Smetonos autoritarinio režimo laikotarpį Lietuvoje koncentracijos stovyklos su pertraukomis veikė beveik devynerius metus, jose pabuvo daugiau nei pusseptinto tūkstančio žmonių. A. Smetona turėjo daug priešų ir su jais elgdavosi be didelių ceremonijų – tiesiog grūsdavo į koncentracijos stovyklas. Beje, į jas keliaudavo tiek kriminaliniai, tiek politiniai nusikaltėliai. Gausiausia buvo būtent pastaroji grupė. Šalyje anuomet (nuo pat 1918 m.) vis dar galiojo karo padėties įstatymas, veikė karo komendantūros. O politines bylas spręsdavo karo teismai. Administracines bausmes taikė karo komendantūros, vėliau – ir apskričių viršininkai. Taigi patekti į lietuvišką koncentracijos stovyklą buvo nesudėtinga. Jokio ilgo ir gana brangaus teismo proceso, jokio kruopštaus įrodymų rinkimo. Taip buvo izoliuota tūkstančiai politinių priešininkų ar režimui nelojalių asmenų.
Iš viso autoritarinio režimo (1927–1940) laikotarpiu veikė trys tokio pobūdžio įstaigos: 1927–1931 m. Varnių koncentracijos stovykla, nuo 1936 m. – Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla ir nuo 1939 m. – Pabradės.
Tiesa, vadinamojo smetonmečio priverčiamojo darbo ir koncentracijos stovyklų nei pagal žiaurumą, nei pagal kankinimus, nei pagal gyvenimo sąlygas negalima lyginti su tomis, kokios buvo to laikotarpio fašistinėse Europos valstybėse.
Daugiausia į Varnius siųsta komunistų ir jų talkininkų, tad greitai ši stovykla buvo perpildyta. Tarkime, 1927-ųjų pradžioje čia gyveno 120 asmenų, o metų pabaigoje – jau 187. Per penkerius stovyklos egzistavimo metus čia pabuvo daugiau nei tūkstantis asmenų: legalių ir nelegalių partijų rėmėjų ir atstovų, greta Lietuvos komunistų partijos narių ir jos aktyvo laiką čia yra leidę ir buvusių tautininkų sąjungininkų krikščionių demokratų atstovai. Tarp jų ir finansų ministras, vienas krikdemų lyderių Petras Karvelis.
Petro Karvelio mintys apie finansinius Lietuvos ūkio atkūrimo aspektus (iš knygos „Išlaisvintos Lietuvos ūkis“ (1949))
„Gera ir reikalinga turėti gerus ūkinės politikos planus. Tačiau kiekvienam aišku, kad ir gražiausias planas lieka tuščia svajone, jei nėra lėšų jam realizuoti. Todėl, svarstant Lietuvos ūkio atsikūrimą, labai svarbu realiai vertinti, kiek ir iš kur galės būti lėšų tam tikram ūkiniam planui vykdyti ar net paskiriems uždaviniams realizuoti.“
„Nedėstant painių teorijų ir neinant į smulkmenas, pats sveikas protas sako, kad skirtumas, kuris susidaro tarp tautos pajamų, atseit, tautos gamybos rezultatų, ir tautos išlaidų, atseit, tautos gamybos kaštų, yra vienas pagrindinių lėšų šaltinių bet kokiai ūkinei politikai vesti. Čia pasireiškiąs tautos kapitalo prieauglis yra tas pagrindinis aruodas, iš kurio galima pasisemti lėšų bet kuriai finansinei politikai maitinti, kiek pajėgiama tą prieauglį likviduoti, t. y. neinvestuotoje, formoje užkonservuoti.
Greta šio pagrindinio aruodo stovi kitas svarbus finansinių galimybių rezervuaras – tai tautos taupmenos, kurios susidaro iš ankstyvesnių metų likvidžiojo tautos kapitalo prieauglio likučių. Trečias ir paskutinis šaltinis finansinei politikai maitinti – tai kapitalo transfuzija iš svetimos tautos ūkio. šis kelias yra paskola arba, kaip dabar pradeda reikštis, atsikūrimo pagalba iš užsienio. Štai visi šaltiniai, ir tik jie yra galimi išsilaisvinusios Lietuvos ūkio atkūrimui finansuoti.“
Jolanta NIAURIENĖ
Petras Karvelis buvo ne tik puikus ūkininkas savo dvare, bet ir sumanus politikas.