Žemės ūkio apskaitos ištakos nepriklausomoje Lietuvoje (II)

Turto vertinimas

Teisingas ūkio turto įvertinimas laikytas vienu iš sudėtingiausių sąskaitybos uždavinių. Nurodyta, kad ūkininkas, norįs tvarkyti sąskaitybą, turi kasmet vieną kartą, o pirmaisiais metais net du kartus atlikti savo ūkio patikrinimą, vadinamąją inventūrą, ir jo metu įvertinti visą ūkio turtą. Tam tikslui reikia nustatyti to turto kiekius, kainas ir vertę.

Palyginti nesudėtinga nustatyti žemės plotus, pastatų kubatūrą, mašinų ir įrankių kiekius. Sunkiau sužinoti gyvulių, medžiagų ir produktų svorius. Pateikti patarimai, kaip apytiksliai nustatyti šio turto kiekius, kai neturima tinkamų svarstyklių arba neįmanoma turimų atsargų pasverti (pavyzdžiui, šieno, šiaudų ir kt.). Nurodyti pagrindinių žemės ūkio produktų natūralaus sumažėjimo procentai. Tokių duomenų pasigendama dabar.

Pasirinktinos kainos priklauso nuo turto rūšies. Žemė vertinama pardavimo ar pirkimo kainomis. Trobesių kainojimo pagrindu imama naujos statybos vertė. Iš jos reikia išskaičiuoti nusidėvėjimą, tuomet vadintą amortizacija. Inventorius įvertinamas perkamosiomis kainomis, o jei jis pagamintas ūkyje, tai apskaičiuojama gamybos kaina, kuri negali viršyti rinkos kainos. Pateikti vidutiniai pastatų, mašinų ir stambesnių įrankių (padargų) amortizacijos procentai, diferencijuoti pagal naudojimo trukmę.

Ūkio produktai, teikiami rinkai ar vartojami ūkio šeimynai išlaikyti, įvertinami parduodamąja rinkos kaina. Savos gamybos produktai, suvartojami ūkyje kaip žaliava (pavyzdžiui, šienas gyvuliams šerti), įvertinami gamybos kaina. Pirkti gyvuliai paprastai vertinami pirkimo kainomis. Išsiauginti gyvuliai vertintini pagal auginimo išlaidas. Kadangi dažniausiai jos nežinomos, gali būti įkainojami vidutinėmis rinkos kainomis. Numatomi parduoti gyvuliai įvertintini tuometinėmis rinkos kainomis.

Pastaruoju metu Lietuvoje kilo diskusijos dėl būtinumo skaičiuoti gyvulių nusidėvėjimą. Jos išryškėjo ir keliuose 2016–2017 m. „AAM aktualijų“ straipsniuose. Tas klausimas buvo svarstomas ir pirmojo pokario (po Pirmojo pasaulinio karo) laikotarpiu. Tuomet V. Gaigalaitis rašė:

Kol gyvuliai auga, tol jų amortizuoti nereikia. Penimų gyvulių irgi nepatariama amortizuoti. Naudos ir veislinius gyvulius, atsižvelgiant į jų vertės pakitėjimą, galima suskirstyti į periodus: pirmajame periode vertė kyla, antrame – stovi vietoje ir trečiame mažėja. Amortizuoti pradedama arba nuo pirmojo periodo pabaigos – taip daroma arkliams,  arba nuo antrojo periodo pabaigos – taip daroma aukštos vertės labai brangiems galvijams.“

Šie teiginiai teoriškai pagrįsti, tačiau dabartinėmis ūkininkavimo sąlygomis jų praktinis taikymas būtų komplikuotas ir vargu ar pateisinamas.

Paprastosios sąskaitybos tvarkymas

Smulkiems ūkiams, norint apskaičiuoti grynąjį metinį pelną, rekomenduota pildyti: Kasos knygas, Namų ūkio knygas, Ūkininko šeimos atlikto darbo apskaitos knygas, Inventūros knygas ir Balanso lapą.

Svarbiausiomis ir būtiniausiomis laikytos Kasos knygos. Jose išsamiai surašomos visos grynųjų pinigų pajamos ir išlaidos. Į pajamas įtraukiama ne tik iš ūkio veiklos gauti pinigai (už parduotus produktus bei kitiems atliktus darbus, už parduotus nereikalingus daiktus bei atliekamas atsargas ir pan.), bet ir privataus pobūdžio ūkininko pajamos (iš šalies gaunamas atlyginimas, dovanos, palikimai, pajamos už parduotą šeimos turtą ir pan.). Analogiška yra ir piniginių išlaidų registracija. Be išlaidų ūkiui surašomos ir privačios ūkininko šeimos išlaidos (išlaidos drabužiams ir avalynei pirkti, šeimai ir samdomiems darbininkams maitinti, samdinių atlyginimams ir kt.).

Pagalbinėmis Kasos knygų knygomis galima laikyti atsiskaitymų, arba skolininkų ir skolintojų, knygas.

Namų ūkio knygose registruojami iš ūkio paimti produktai jame gyvenančiai šeimai ir ūkio tarnautojams bei darbininkams maitinti. Šios knygos nereikalingos ten, kur iš ūkio neimami produktai šeimynos ir kitų asmenų maitinimo reikalams.

Ūkininko šeimos atlikto darbo apskaitos knygose kasdien įrašomas ūkininko, jo žmonos ir vaikų (atskirai suaugusiųjų ir vaikų iki 14 m.) darbo laikas valandomis. Šis laikas kas mėnesį susumuojamas ir apskaičiuojamas darbo dienų skaičius vasaros ir žiemos sezonais pagal kiekvieną šeimos narį. Galiausiai apskaičiuojama piniginė darbo vertė, taikant darbo dienos įkainius, skirtingus vasaros ir žiemos laikotarpiais ir diferencijuotus pagal šeimos narius.

Inventūros knygose surašomos visos ūkio vertybės – aktyvas ir skolos – pasyvas. Pateikiami metų pradžios ir pabaigos duomenys. Aktyve surašomas visas ūkio turtas, sugrupuotas pagal naudojimo trukmę. Pasyve atskirai surašomos ilgametės ir trumpalaikės skolos, įskaitant mokėtinas palūkanas. Apskaičiuojamos bendros aktyvo ir pasyvo sumos. Pirmosios ir antrosios sumų skirtumas parodo grynąjį ūkio kapitalą, „kuris per metus gali padidėti ar sumažėti, arba pasilikti toks pat, kaip metų pradžioje. Vertės padidėjimas laikomas lygiu ūkio pajamoms, o vertės sumažėjimas – ūkio išlaidoms“. Tokia grynojo kapitalo pokyčių priskirtis yra originali, dabartinėje apskaitoje netaikoma.

Metų pabaigoje sudaromas balansas, skirtas grynajam pelnui nustatyti. Jį sudaro pajamų ir išlaidų dalys. Pajamų dalyje surašoma:

1. Visos ūkio piniginės pajamos:
a) pajamos grynaisiais pinigais;
b) skolų ūkiui už parduotus produktus pokytis.
2. Nauda, kurią ūkis davė savininkui:
a) piniginė vertė ūkio produktų, suvartotų šeimynai išlaikyti;
b–c) kita nauda (pagal jos rūšis).
3. Turto vertės padidėjimas (pagal jo grupes).

Išlaidų dalyje įtraukiamos:

1. Visos ūkio piniginės išlaidos:
a) išlaidos grynaisiais pinigais;
b) skolų už pirktus ūkio reik­menis pokytis.
2. Savininko ir jo šeimos atlikto ūkiui darbo vertė.
3. Šeimynos išlaikymo išlaidų ūkiui tenkanti dalis.
4. Turto vertės sumažėjimas (pagal jo grupes).

Duomenys imami iš Kasos ir kitų knygų.

Visų ūkio pajamų ir išlaidų skirtumas parodo grynąjį pelną. Jis įrašomas pajamų dalyje.

Tokia ūkininkavimo finansinio rezultato nustatymo metodika vertintina pozityviai. Ją iš esmės atitinka dabartinėse supaprastintos ūkininko ūkio veiklos apskaitos tvarkymo rekomendacijose pateikta metodika. Tiktai pastarosiose nenumatytas šeimos darbo sąnaudų ir ilgalaikio turto vertės pokyčių įtraukimas į finansinio rezultato apskaičiavimą.

Dvejybinės sąskaitybos taikymas

Anuo metu rekomenduota dvejybinė sąskaityba gerokai skiriasi nuo dabartinės, nurodytos pildyti visos paprastosios sąskaitybos knygos pinigų, inventoriaus bei medžiagų apyvartai ir darbo jėgos sąnaudoms registruoti. Be šių, reikalingos didžiosios knygos.

Didžiųjų knygų įrašais vaizduojamos atskirų ūkio šakų pajamos ir išlaidos. Tam reikalui knygose daromos atskiros sąskaitos, į kurių kairiąją pusę – debetą įrašomos visos tos šakos išlaidos, o į dešiniąją pusę – kreditą įrašomos visos tos pajamos. Pvz., Pievų sąskaitos debeto pusėje sužymimos visos išlaidos, padarytos pievoms laikyti, gerinti, tręšti, ir išlaidos pievų derliui suvalyti ir suvežti, o tos sąskaitos kredito pusėje įrašomas šieno kiekis ir vertė <…>. Didžiose knygose kiekvienai ūkio šakai paskiriama atskira sąskaita.“

Specifiškai, kitaip nei įprasta dabar, daromi įrašai prekinės gamybos šakų sąskaitose. „Jeigu, pvz., parduota 300 kg pieno už 45 Lt, tai ši apyvarta įrašoma Karvių sąskaitos kredite (sąskaita davė) ir Kasos sąskaitos debete (sąskaita gavo).“ Tokie įrašai iš dalies yra pagrįsti ir gali garantuoti pelno ataskaitos sudarymą pagal sąnaudų pobūdį, tačiau dabartiniais apskaitos reglamentais nenumatyti.

Didžiosiose knygose tvarkomos sąskaitos grupuojamos į tris grupes:

  1. Gamybos, arba svarbiausios, sąskaitos: laukų ūkio, pievų, gyvulių ūkio ir kitos atskirų ūkio šakų sąskaitos.
  2. Pagalbinės sąskaitos: kasos, bendrų ūkio išlaidų, darbo gyvulių, medžiagų ir kitos sąskaitos. Jose surašomos ūkiui daromos išlaidos ir paskui paskirstomos atskiroms gamybos sąskaitoms. „<…> Tokia, pvz., yra darbo arklių sąskaita. Šios sąskaitos debete įrašomos visos arklių ūkiui padarytos išlaidos, o kredite, atėmus gautas pajamas, tos išlaidos išskirstomos atskiroms ūkio šakoms – gamybos sąskaitoms.“
  3. Baigiamosios sąskaitos: Užbaigiamojo balanso ir Pelno-nuostolių sąskaitos. Jose pateikiami visų ūkio šakų veiklos rezultatai. Balanse pateikiamas visas ūkio žinioje esantis turtas (aktyve) ir turimas kapitalas bei skolos (pasyve). Pelno ir nuostolių sąskaitoje apskaičiuojamas bendras ūkio pelnas. Šios sąskaitos debete surašomi kitų sąskaitų debeto likučiai, o kredite – visų sąskaitų kredito likučiai. „Tad, šią sąskaitą tvarkant, ne tik atskirų ūkio šakų pelnas ir nuostoliai sugrupuojami vienoje vietoje, bet dargi vykdoma automatinė dvejybinės sąskaitybos kontrolė – ar Didžiųjų knygų įrašai padaryti be buhalterinių klaidų…“

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo buvo parengta palyginti darni, neblogai pagrįsta žemės ūkio sąskaitybos metodika, nors praktikoje ji nebuvo plačiai pritaikyta.

logo_srtrf