Finansinės kontrolės ir sąskaitybos organizavimas atkurtos Lietuvos kariuomenės ūkyje

Atkurtos Lietuvos kariuomenės ūkis – daug kam menkai žinoma krašto ūkio dalis. Žinios apie šį ūkį apsiriboja tuo, kad jo išlaikymas visuomenei kainuoja labai daug, taigi yra abejojančių dėl skiriamų išlaidų tikslingumo. Abejojantiems primename, kad skųstis brangiu kariuomenės išlaikymu, tolygu skųstis brangiu būstu. Juk nė vienam nekyla mintis atsisakyti būsto tik todėl, kad jam išlaikyti tenka skirti solidžią pinigų sumą. Skeptikams verta priminti kitą pastaruoju metu populiarų posakį: „Kas nenori maitinti savo karių, tas maitins svetimą kariuomenę.“

Kariuomenės ūkio nuostatai

Sąskaitybos tvarką atkurtos Lietuvos kariuomenės ūkyje reglamentavo krašto apsaugos ministro pulk. B. Giedraičio ir valstybės kontrolieriaus V. Matulaičio 1932 m. patvirtinti Kariuomenės ūkio nuostatai, sudaryti iš dviejų dalių: „Kariuomenės dalių, štabų ir įstaigų ūkis“ ir „Kariuomenės ūkio sąskaityba“. Teisinėje literatūroje ir tarnybiniuose raštuose šios nuostatų dalys sutrumpintai vadintos Ū-1 ir Ū-2. Kiekviena dalis suskirstyta į skyrius, skyriai – į skirsnius, šie – į pogrupius, o pastarieji eilės tvarka suskaidyti straipsniais. Ū-1 sudaro Ūkio srities organizacija, Ūkiškųjų vertybių tvarkymas, Kariuomenės dalių ūkio ir kultūros įmonės, Dalinio ūkis, Karių kultūrinės ir ekonominės organizacijos. Ū-2 sudaro Ūkio raštvedyba, Ūkio sąskaityba, Sąskaitybos knygos ir žiniaraščiai, Ūkio kontrolė, Nuostoliai. Skyriuje Ūkio sąskaityba reglamentuojami: bendrieji sąskaitybos principai, sąskaitybos dokumentai, sąskaitybos knygos, vertybių vaizdavimas knygose. 1939 m. su visais pakeitimais buvo pakartota Ū-1 ir Ū-2 nuostatų II laida.

Bendrieji sąskaitybos principai

Bendrieji kariuomenės ūkio sąskaitybos principai pagrįsti tuo, kad kariuomenės dalių, štabų ir įstaigų bei dalinių ūkis turėtų išsamią ir patikimą informaciją apie jiems priklausančias pinigines lėšas ir ūkiškas vertybes. Šiam tikslui įgyvendinti numatyti tipiniai sąskaitybos dokumentai, sąskaitybos knygos ir piniginių lėšų ir ūkiškų vertybių pavaizdavimo šiose knygose metodika.

 Kadangi kariuomenės ūkyje veikė dalių, štabų ir įstaigų bei dalinių ūkiai, tai nuostatuose reglamentuoti du sąskaitybos variantai. Pirmasis pritaikytas ūkiui, kuriame sąskaitybą tvarkė speciali ūkio tarnyba – Ūkio skyrius, antrasis – kuriame sąskaitybą tvarkė etatiniai pareigūnai kareiviai.

Piniginių lėšų sąskaitybos principai abiejų tipų ūkiuose nedaug kuo skyrėsi nuo sąskaitybos principų, taikomų civiliniame ūkyje. Pagrindinis dėmesys šiuose ūkiuose buvo skirtas sąmatoje numatytų piniginių lėšų kontrolei. Ūkiškų vertybių sąskaityboje abiejų tipų ūkiuose daugiausia dėmesio buvo skiriama inventorinei apskaitai organizuoti. Tvarkant inventorinę apskaitą, siekta pateikti apibendrintą informaciją apie turto judėjimą ir likučius natūriniais ir vertiniais matais bei detalizuotą informaciją apie šį turtą. Detalizuotai kiekvienos vertybės arba jų grupės apskaitai skirtos analitinės sąskaitos. Šiose sąskaitose reikėjo nurodyti sąmatos straipsnio numerį, Ūkio žurnalo straipsnio eilės numerį, pajamų ir išlaidų dokumento numerį, iš kur ir kiek gauta turto, kam ir kiek jo išduota, kuriam pareigūnui turtas patikėtas.

Sąskaitybos dokumentai

Įrašai į kariuomenės ūkio sąskaitybos knygas buvo daromi pagal piniginius, turto ir bendruosius dokumentus. Piniginiai dokumentai – tai pajamų čekiai, išlaidų orderiai, Lietuvos banko ir kitų įstaigų pranešimai, mokomieji sąrašai, algų kuponai, mokesčių išlaikymų žiniaraščiai. Turto dokumentai – tai išlaidų orderiai, šaudmenų davimo žiniaraščiai, daiktaraščiai, medžiagų knygutės, maisto ir pašarų produktų čekiai, valgyklos knygutės, mitybos ir šėrimo dienoraščiai, ūkinių operacijų pateisinamieji raportai, komisijos aktai. Bendrųjų dokumentų grupei priklausė: reikalavimai, sutartys, užsakymai, pareigūnų raportai ūkio operacijoms pateisinti, pajamų ir išlaidų aktai, nutarimai vertybėms užpajamuoti ar nurašyti.

Sąskaitybos dokumentų rekvizitai ir klaidų taisymas juose nedaug kuo skyrėsi nuo tvarkos, numatytos civiliniame ūkyje. Kiek kitokia buvo jų sudarymo ir tvirtinimo tvarka. Pavyzdžiui, dalių, šabų ir įstaigų ūkyje pirmojo parašo teisę turėjo ūkio viršininkas, o dalinio ūkyje – dalinio vadas. Pastarieji, prieš įrašydami dokumentą į sąskaitybos knygą, įvardytą ūkinę operaciją tvirtindavo nurodydami einamas pareigas ir datą. Patogumo sumetimais šie pareigūnai naudodavo specialų spaudą su prierašu „Tvirtinu“.

Sąskaitybos knygos

Kariuomenės ūkyje iš viso buvo naudojama 14 sąskaitybos knygų: Ūkio žurnalas, Nuostolių, Kasos, Pinigų klasifikacijos, Karių nuosavų vertybių, Intendantūros, Maisto produktų, Pašarų produktų, Gyvojo inventoriaus, Dangos vienetų, Spaudos ir švietimo turto, Sanitarijos ir veterinarijos turto, Bažnytinio turto, Topografijos. Daugumos knygų paskirtį, pavyzdžiui, Maisto, Pašarų, Gyvojo inventoriaus, apibūdina jų pavadinimas. Specialią paskirtį turėjo Pinigų klasifikacijos knyga, kurioje grupuodavo piniginių lėšų pajamas ir išlaidas: sąmatos sumos, ekonominės sumos, bažnytinės sumos, kitos sumos. Sąmatos sumos – tai pinigai asignuoti kariuomenės dalių reikalams iš Krašto apsaugos ministerijos išlaidų sąmatos kreditų. Ekonominės sumos – tai pinigai, kuriuos kariuomenės dalys sutaupydavo, ekonomiškai tvarkydamos savo ūkį. Karių nuosavų vertybių knygoje buvo apskaitomi karių atiduodami daliniui saugoti pinigai, vertybiniai popieriai ir kitos vertybės.

Tarp visų minėtų sąskaitybos knygų svarbiausiu laikomas Ūkio žurnalas. Jame chronologine tvarka registruodavo visas ūkines operacijas, susijusias su piniginių lėšų ir vertybių pajamomis bei išlaidomis. Ūkio žurnalas padalintas į dvi dalis – piniginėms operacijoms ir ūkiškoms vertybėms registruoti. Kiekvieną mėnesį Ūkio žurnalo nuorašą reikėdavo siųsti Valstybės kontrolei ir Krašto apsaugos ministerijos Revizijos departamentui.

Vertybių vaizdavimas knygose

Vaizduojant vertybes ūkio knygose, reikėdavo laikytis tam tikro nuoseklumo. Pirmiausia turėjo būti vaizduojami likučiai metų pradžioje. Įrašant į knygas pajamų ir išlaidų operacijas, reikėdavo laikytis šios tvarkos: atitinkamoje knygos eilutėje pirmiausia rašyti straipsnio eilės numerį, po to – operacijos datą, nurodyti, iš ko ir kokios vertybės gautos, koks jų kiekis ir kokia suma.

Ant pateisinamojo dokumento pažymėdavo sąskaitybos knygos straipsnį, į kurį jis įrašytas. Įrašant piniginę operaciją į Ūkio žurnalą, nurodydavo Pinigų klasifikacijos knygos puslapį, kuriame ši operacija įrašyta. Visuose piniginiuose dokumentuose žymėdavo Ūkio žurnalo straipsnio numerį. Pajamuojamas turtas į knygas būdavo įrašomas atskirais vienetais arba komplektais. Kanceliarinių prekių vertė į turto knygas nebūdavo įrašoma.

Duodamas kitoms kariuomenės dalims turtas į išlaidas įrašomas orderiais, o kareivių išnešamas į kitas dalis – daiktaraščiais, kurių vienas egzempliorius būdavo paliekamas ūkio raštinėje, o kitas siunčiamas į dalį, į kurią paskirtas kareivis. Sugadintas ar dingęs turtas būdavo įrašomas į Ūkio žurnalo ir kitų knygų išlaidas, remiantis turto nurašymo dokumentais.

Sąskaityba dalinio ūkyje

Sąskaitybos dalinio ūkyje tvarką reglamentavo nuostatų skyrius „Dalinio ūkis“. Skirtingai nuo kariuomenės dalies, štabo ir įstaigos ūkio, kuriame sąskaitybą tvarkė speciali ūkio tarnyba, dalinio ūkio sąskaitybą tvarkė dalinio vado įsakymu skiriami etatiniai pareigūnai kareiviai: ūkvedys, ginklininkas, dirbtuvių meistras, virėjas, pašarininkas. Reikalui esant, dalinio vadas skirdavo maisto dalintoją, šėriką, duonkepį, gyvojo inventoriaus prižiūrėtoją. Nuostatai smulkiai reglamentavo šių darbuotojų pareigas ir atsakomybę.

Kariuomenės dalinio ūkyje buvo naudojami turto, aprangos, gyvojo inventoriaus knygos, ūkvedžio, ginklininko, įvertintos korespondencijos knygelės ir inventoriaus sąrašai. Civiliniame ūkyje naudojamos inventorinės knygos funkcijas dalinio ūkyje vykdė Turto tarnybinių įrašų knyga.

Karininkų mokymas

Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus M. Riomerio siūlymu 1936 m. pavasarį buvo organizuoti karininkų mokymai. Universitetines disciplinas dėstė geriausi universiteto lektoriai. VDU rektorius profesorius M. Riomeris skaitė valstybinę teisę, ekonominės teorijos ir politinės ekonomijos kursą skaitė prof. V. Jurgutis, tarptautinę teisę dėstė doc. D. Krivickas, diplomatijos istoriją – prof. A. Janulaitis, psichologiją – privat. doc. V. Lazersonas. Lietuvos karininkams profesorius V. Jurgutis parengė specialų ekonomikos mokslų pagrindų kursą, kuris buvo išleistas atskiru leidiniu. Jame autorius karininkus supažindina ne tik su ekonominės teorijos ir politinės ekonomijos pagrindais, bet ir su visuomenės ūkio istorija, apskaitos bei finansų ūkio organizavimo pagrindais.

Docentas daktaras Leonas KRIVKA

kariuomenes ukio  nuostatai

1939 m. su visais pakeitimais buvo pakartota Ū-1 ir Ū-2 nuostatų II laida.

logo_srtrf