Neseniai Vilniaus universiteto leidykla išleido profesoriaus Jono Mackevičiaus ir Vilniaus universiteto Apskaitos ir audito katedros vedėjos profesorės Rasos Subačienės monografiją „Lietuvos finansinio audito sistema: praeitis, dabartis, perspektyvos“.
Knygos autoriams idėja rašyti šią monografiją kilo po to, kai 2016 m. pasirodė šių autorių knyga „Lietuvos buhalterinės apskaitos sistema: praeitis, dabartis, perspektyvos“. Jeigu yra buhalterinės apskaitos raidos istorija, tai kodėl negalėtų būti panašios knygos apie Lietuvos audito sistemą?
Monografijoje nagrinėjama Lietuvos finansinio audito sistemos raida. Tiriamos jo ištakos: tarpukario ir sovietinio laikotarpio Lietuvos revizijos ir kontrolės būklė ir perspektyvos. Išskiriami ir nagrinėjami nepriklausomos Lietuvos finansinio audito raidos etapai: 1) Lietuvos finansinio audito sistemos kūrimas visuomenininkų jėgomis (1990–1994 m.); 2) Lietuvos finansinio audito kūrimas Vyriausybės ir profesinių apskaitos ir audito organizacijų pastangomis (1995–1998 m.); 3) Lietuvos finansinio audito sistemos kūrimas, konsultuojant Europos Sąjungos ekspertams ir studijuojant užsienio šalių patirtį (1999– 2004 m.); 4) Lietuvos finansinio audito sistemos integracija į Europos audito sistemą (2005 –2010 m.); 5) Lietuvos finansinio audito sistema Europos Sąjungos audito sistemos erdvėje (2011–2016 m.). Aptariami kiekvieno etapo svarbiausi teisės aktai, finansinio audito sistemos elementai, jų pokyčiai, įvairių lietuvių autorių pasiūlymai.
Knygoje taip pat nagrinėjamos Lietuvos finansinio audito organizacinės, metodinės ir akademinės problemos, aptariamos kai kurių svarbiausių audito sistemos elementų tobulinimo galimybės. Trumpai aptariamos kitos audito rūšys – veiklos, valdymo, informacijos ir informacinių sistemų kokybės, valstybinis ir vidaus.
Monografijos autoriai teigia, kad LR finansinių ataskaitų audito įstatyme vietoje finansinių ataskaitų audito termino būtų tikslinga vartoti finansinio audito terminą. Jeigu vartojamas finansinių ataskaitų audito terminas, vadinasi, atliekant auditą, tikrinamos ir vertinamos tik finansinės ataskaitos, nors iš tikrųjų taip nėra. Finansinio audito tyrimo laukas daug platesnis: be finansinių ataskaitų tikrinimo, yra renkama ir vertinama informacija iš planinių normatyvinių ir neapskaitinių šaltinių, kuri dažnai būna ypač svarbi formuojant galutinę auditoriaus išvadą.
Autoriai siūlo tokį finansinio audito apibrėžimą: finansinis auditas – nepriklausomas audituojamos įmonės finansinių ataskaitų ir kitos informacijos tyrimas ir auditoriaus išvados pateikimas vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais ir visais teisės aktų, reglamentuojančių audito atlikimą, reikalavimais.
Tikslus ir išsamus finansinio audito apibrėžimas lemia gilesnį auditorių audituojamų įmonių vadovų požiūrį į audito atlikimą, jo tikslus ir technologiją.
Monografijos pabaigoje autoriai pateikia 18 išvadų. Noriu pacituoti vieną jų: „Daugiausia trūkumų, kuriant Lietuvos nepriklausomo finansinio audito sistemą, pasireiškė pirmame ir antrame audito raidos etapuose. Svarbiausias trūkumas buvo tas, kad nebuvo priimtas Audito įstatymas. Laiku priėmus Audito įstatymą, auditorių vaidmuo būtų buvęs didesnis, užkertant kelią neteisėtai privatizacijai; grobstyti ir neteisingai indeksuoti turtą; slėpti mokesčius, neteisingai ir ne laiku juos mokėti. Anksčiau priėmus Audito įstatymą, būtų geriau vykusi ir buhalterinė apskaita. Taip pat reikia pažymėti vieną nemalonų faktą: 1991 m. parengti 27 auditoriai ir jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos komisijos išduoti auditoriaus atestatai 1995 m. nebuvo pripažinti, Finansų ministerijai parodžius nepasitikėjimą LBAA veikla. Egzaminų komisija, negavusi palaikymo iš Finansų ministerijos, nutraukė savo veiklą. O tai sustabdė nepriklausomo audito vystymosi pradžią.“
Pasak monografijos autorių, Lietuvos finansinio audito raidos tyrimas parodė, kad labai svarbios be kitų problemų išlieka auditorių profesinės kompetencijos, audito lūkesčių spragos, konkurencinės kovos, audito kokybės ir kainos, audito teorijos ir praktikos atstovų tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo problemos.
Monografija skiriama Lietuvos audito lauko darbuotojams (mokslininkams, universitetų ir kolegijų dėstytojams, doktorantams, studentams, audito įmonių vadovams, auditoriams ir jų padėjėjams) ir visiems su auditu susijusiems asmenims bei institucijoms. Pirmiausia – dabartiniams Finansų ministerijos vadovams ir specialistams, kad, perskaitę vertingą medžiagą, jie padarytų išvadas ir nekartotų tuometinių ministerijos darbuotojų darbo klaidų, sustabdžiusių audito plėtotę.
Mūsų redakcija taip pat jaučiasi prisidėjusi prie Lietuvos audito sistemos raidos. Monografijoje cituojami dešimtys laikraščio „Apskaita ir kontrolė“ bei jo tradicijų tęsėjo savaitraščio „Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos“ straipsnių aktualiomis audito temomis.
Romas DIKČIUS