Gyvenimą paskyręs buhalterijai

Kostą Valužį prisimenant

Kartą prieš profesoriaus Kosto Valužio 80-metį paklausiau jo, kas yra laimė. „Laimingas esi tada, kai turi su kuo palyginti. Jeigu lyginu save su bendraamžiais, tai jų liko vienas kitas. Neįsivaizduoju savęs sėdinčio ir dejuojančio, kad pavargau. Metai prabėgo greitai. Einu, skaitau paskaitas studentams, rašau, darbuojuosi sode ir neturiu kada galvoti apie liūdnus dalykus. Smagu bendrauti su jaunimu, įmonių buhalteriais. Kai matau artėjančią ribą, laimės mažai, tačiau rankų nenuleidžiu. Manau, kad žmogus yra laimingas, turėdamas ir siekdamas tikslų. Kai vieną tikslą pasiekia, pasidžiaugia, bet jeigu neturės kito tikslo, laimė greitai baigsis. Laimė yra pats tikslo siekimas. Jeigu žmogus daugiau neturės svajonių, laimė nutols nuo jo“, – atsakė jis.

Teko laimė pažinti profesorių, kai jis prieš 25 m. atėjo į redakciją nešinas straipsniu ir rožių puokšte. Užsimezgė įdomus pokalbis. Jau dveji metai, kaip K. Valužis išėjo Amžinybėn. Jau energingai nepravers redakcijos durų, su kiekvienu nepasilabins, nepajuokaus. Daugelis pažinojusių profesorių habilituotą socialinių mokslų daktarą Kostą Valužį prisimena jį visada optimistiškai nusiteikusį, besišypsantį, dalykišką ir turintį naujų sumanymų. Profesorius buvo aktyvus „AAM aktualijų“ savaitraščio talkininkas, daugelio straipsnių aktualiais buhalterinės apskaitos klausimais autorius. Su kiekvienu lengvai rasdavo kalbą, mokėjo bendrauti, išklausyti ir diskutuoti, įdomiai pasakoti, buvo dosnus ir vaišingas žmogus. Būdamas vyriausias savo amžiumi, pralenkė ne vieną jaunesnį žaidėją tradiciniuose „AAM aktualijų“ boulingo turnyruose.

Gimęs ir užaugęs nepriklausomoje Lietuvoje, turėjo tvirtas pažiūras, puoselėjo tikras vertybes. Jo kelias į profesijos ir mokslo aukštumas nebuvo lengvas. Atsitiktinai tapęs buhalteriu, visą savo gyvenimą atidavė praktiniam buhalterio darbui ir mokslinei pedagoginei veiklai. Buhalterio darbas jam suteikė galimybę išreikšti save, tobulinti apskaitą, nors reikalavo didelės kantrybės ir ištvermės.

„Visą gyvenimą man laimės žiburys buvo ne materialiniai turtai, nors gyvenime viską uždirbau pats, bet iškilių žmonių mintyse slypėjusi išmintis“, – rašė savo autobiografinėje knygoje „Buhalterija – mano gyvenimas“. Svarbiausia jam – buhalterio sąžiningumas, darbštumas, atsakomybė ir pagarba darbuotojams. K. Valužis dažnai ateidavo į redakciją nešinas lauktuvėmis – šakočiu. Susėdus prie kavos, užsimegzdavo dalykiškas pokalbis apie buhalteriams aktualius apskaitos klausimus, įstatymų naujoves ir prieštaravimus. Profesorius prisimindavo įdomius gyvenimo epizodus iš buhalterių gyvenimo tarybiniais metais ir įvairius kuriozinius atsitikimus. K. Valužis neatitiko stereotipinio tarybinių laikų buhalterio įvaizdžio: sauso, griežto, reiklaus, pedantiško žmogaus, kurio nemėgsta nei bendradarbiai, nei vadovai, už ausies užsikišusio pieštuką, iki alkūnių – juodos rankovės, tarškinančio skaitytuvais, nepakeliant akių nuo popierių. K. Valužis buvo taktiškas, kantrus ir diplomatiškas žmogus, rašė eiles.

Kostas Valužis dirbo buhalteriu nuo 1949 iki 1994 m. įvairiose žemės ūkio įmonėse, nuo 1979 iki 1993 m. – mokslinį pedagoginį darbą Lietuvos žemės ūkio universitete. Vidurinę mokyklą baigė turėdamas 36 m., o profesoriumi tapo 72 m. Būdamas 53 m., kai kiti rengėsi pensijai, jis rašė habilituoto daktaro disertaciją. Turėdamas didelės buhalterio praktiko patirties ir įgijęs buhalterių bendruomenėje autoritetą, dalyvavo teismuose kaip ekspertas, konsultavo, išleido 25 knygas, 70 mokslinių straipsnių ir apie 200 mokslo populiarinimo straipsnių. Baigęs pedagoginį darbą, įkūrė savo įmonę – UAB „Didžioji knyga“, rengė ir leido buhalterinės apskaitos metodines knygas, važinėjo po Lietuvą skaitydamas paskaitas ir organizuodamas praktinius seminarus buhalteriams. Analizavo tuometės žemės ūkio apskaitos ypatybes, reikalavimus apskaitai, kokiomis techninėmis priemonėmis naudojosi buhalteriai, kokią įtaką darė apskaitos pertvarkai, kokia buvo jų atsakomybė, teisės ir pareigos.

K. Valužis norėjo parodyti nors mažą apskaitos tvarkymo paveikslą ir apgailestavo, kad dėl apskaitos reformos nebuvo kviečiami diskutuoti mokslininkai ir praktikai, neatsižvelgta į jų pasiūlymus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K. Valužis daug vilčių dėjo į Lietuvos buhalterių ir auditorių asociaciją, kad ji padės buhalteriams tobulinti kvalifikaciją, dalyvauti rengiant teisės aktus, ginti buhalterių interesus. Nuo asociacijos nutolo apgailestaudamas, kad paslaugos buhalteriams tapo verslo dalimi. Jis rašė apie tai, ką patyrė: nei gyrė, nei peikė apskaitos sistemos, analizavo apskaitos situaciją daugiau kaip 60 m. Rašydamas straipsnius, visada stengėsi išnagrinėti temą, atlikti palyginamąją analizę, pateikti kritines pastabas ir pasiūlymus.

Pasakodamas apie savo gyvenimo epizodus, prisiminė nuolatinį vaikščiojimą siauru liepteliu per tarpeklį. „Buhalterio darbas, neskaičiuojant nei dienų, nei valandų, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kiek monotoniškas, atvėrė man kelią kurti, tobulinti apskaitos procesą, nors reikalavo didžiulės kantrybės ir ištvermės. Viliuosi, kad ateityje buhalterinė apskaita bus suvienodinta ir suprantama daugelio šalių apskaitos specia­listams, bus sukurtas sąskaitų planas, kuris tiks visoms veiklos sritims ir ūkinėms operacijoms atspindėti, ūkinei analizei bus taikomi tie patys rodikliai. Mano svajonė – susisteminta apskaita visose šalyse. Pritaikius kiekvienam gaminiui sąnaudų normatyvus, neliktų nepajamuojamos produkcijos, dingtų atsiskaitymai vokeliuose, neteisėtas lėšų pasisavinimas ir pagerėtų žmonių gyvenimas“, – rašė K. Valužis.

Kostas Valužis gimė 1926 m. lapkričio 27 d. Kretingos rajone, Eitučių kaime ūkininkų šeimoje, mirė 2016 m. vasario 22 d. po sunkios ligos, eidamas 90-uosius gyvenimo metus. K. Valužis buhalteriu tapo atsitiktinai. 1949 m. pavasarį su šeima bėgo nuo galimo trėmimo ir atsidūrė Šilutės rajone, kur į pievas tarybiniai ūkiai suveždavo ganyti karves. Ten tėvai gavo darbo. Būdamas 23 m. savarankiškai pradėjo tvarkyti primelžto pieno apskaitą. Atėjus rudeniui, jam pasiūlė vykti į 6 mėnesių buhalterių kursus Vilniuje. Tada nežinojo, nei kas yra kreditas, nei kas – debetas. 1949 m. pabaigoje buvo paskirtas Sirutiškio tarybinio ūkio vyriausiojo buhalterio pavaduotoju. Atvykęs į ūkį, vyriausiojo buhalterio nerado, dirbo revizoriai. Iškvietė jį į Vilnių ir paskyrė vyriausiuoju buhalteriu. „Visas sąskaitų korespondencijas žinojau, bet nebuvau matęs jokio buhalterinio dokumento, o ūkio apskaitoje vyravo chaosas, apskaita buvo be jokios sistemos, žmonėms atlyginimai nemokėti. Pradėjau dirbti ir viskas sekėsi.“ K. Valužis vėliau dirbo Žarėnų-Latvelių tarybinio ūkio vyriausiojo buhalterio pavaduotoju, Kaišiadorių tarybinio ūkio vyriausiuoju buhalteriu, Kaišiadorių ir Vilniaus rajonų žemės ūkio valdybose, Panerio daržininkystės ir gėlininkystės tarybinio ūkio vyriausiuoju buhalteriu. Visą laiką daug skaitė, gilinosi, savarankiškai vykdavo į disertacijų gynimus, įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą, pradėjo rašyti straipsnius praktiniais apskaitos klausimais. 1964 m. išleido savo pirmąją knygelę apie ūkiskaitą. 1979 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidato, 1990 m. – daktaro disertaciją, kuri 1994 m. buvo nostrifikuota į socialinių mokslų habilituoto daktaro laipsnį. 2006 m. rengtame interviu apie pašaukimą K. Valužis sakė: „Šiandien mano pašaukimas būtų tapti rašytoju, teisininku ar filosofu. Tačiau tikrai nesigailiu tapęs buhalteriu. Buhalterinė apskaita yra pagrindas. Peržiūrėjęs balansą, gali per penkias minutes pasakyti viską apie įmonę. Bet žmogus turi šiam darbui atsiduoti iš visos širdies, čia reikia daug dirbti“. Ne kartą pastebėjo, kad dabar buhalteris turi atsakomybę, bet mažai teisių, jo darbas nuvertintas ir jis apkrautas papildomu darbu. Pasak K. Valužio, kad buhalteris būtų geras, reikia darbštumo ir atsakomybės jausmo, ko dažnam stinga. Stengėsi studentams išaiškinti, kad „ne bet kokią korespondenciją gali parašyti, kiekvieną įrašą turi nulemti įstatymai“. Deja, buhalteriui dažnai tenka prisitaikyti, nes kitaip jį atleis iš darbo.

K. Valužis buvo labai darbštus žmogus. Net vasarą, kai kiti atostogaudavo, jis rašydavo straipsnius, rengdavo knygas. Sakydavo, kad, nuvažiavęs į Palangą, gali iškentėti tik dvi dienas, o trečią be darbo pavargsta. „Nemoku gyventi kitaip. Tuščias buvimas mane vargina. Vasarą – darbymetis, tik jis paįvairintas išvykomis į gamtą, darbu sode. Tokio laisvalaikio, kaip daugelis įsivaizduoja, gulėti ir nieko neveikti, gyvenime niekada neturėjau. Nemoku tuščiai leisti laiko. Ir sodui reikia nuolatinės priežiūros. Naujos energijos, įspūdžių ir sumanymų knygoms semiuosi bendraudamas su studentais ir buhalteriais. Iš jų sužinau, kas aktualu, kokie dalykai supainioti. Buhalterio darbas sunkus, atsakingas ir alinantis. Nebūčiau tiek laiko ištvėręs, jeigu nebūčiau užsiėmęs kūryba, nuolat ieškojęs išeities, kad buhalteriai galėtų suprasti ir dirbti.“ Kartą paklausiau, ką profesoriui reiškia rašymas. „Rašyti man yra pomėgis. Matau būtinybę pagelbėti buhalteriams. Kai kam mano knygos gali atrodyti primityvios, kadangi aptariama nemažai smulkių ir praktinių dalykų. Bet aš rašau ne tiems, kurie viską žino ir išmano. Rašau tiems, kurie nežino, kad sužinotų. Kartais išleistos knygos finansiškai nenaudingos. Kodėl rašau? Galbūt atsakymas yra Reiner Werner Fasbinder žodžiai: „Ko negali pakeisti – reikia nors aprašyti. Kadangi buhalteriai daug ko negali pakeisti, nes priimtus teisės aktus jie privalo įgyvendinti, stengiuosi jiems padėti. Moralinis atlygis neįkainojamas. Malonu, kad mano knygos reikalingos ir kasdien sulaukiu skambučių ir prašymų konsultuoti.“

K. Valužis gyveno ir dirbo tarybiniais metais. Ir tada žmonės sprendė įvairias problemas, mokėsi ir svajojo apie ateitį. Jis pasakojo ir apie prieškario bei karo metų gyvenimą kaime, ūkininkavimą, pokarį, pažintį su Prezidento A. Brazausko tėvais, pirmąjį buhalterio darbo krikštą ir kaip dėl kasininko sukčiavimų vos nepateko į kalėjimą. Prisimindamas tai, kas jam įvyko prieš 50 m., K. Valužis perspėjo: „Vyriausiojo buhalterio atsakomybė yra didelė, jis gali visai nekaltai nukentėti, todėl privalo viską matyti, kontroliuoti ir niekuo nepasitikėti. Reikėtų žinoti vieną taisyklę, kad jeigu buvo koks dokumentas, jokios šunybės paslėpti nepavyks.“

K. Valužio kartai teko daug išbandymų ir pergyvenimų, dažnai žmonių gyvybė kabojo ant plauko, vienintelė svajonė buvo kaip nors likti gyvam ir turėti riekelę duonos. Tačiau kaimo vaikui pavyko įgyvendinti siekį mokytis, tapti buhalteriu, pusę amžiaus dirbti mėgstamą darbą, dėstyti studentams, rašyti straipsnius ir leisti knygas. Nors buvo silpnos sveikatos, pragyveno ilgą gyvenimą. Išvengęs tremties, bet praradęs gimtuosius namus, atsitiktinai tapęs buhalteriu, dirbo neskaičiuodamas valandų, rado savo pašaukimą dirbti įdomų ir atsakingą darbą.

Olita MONTVYDIENĖ

Valuzis ant suoliuko

Kosto Valužio kartai teko daug išbandymų ir pergyvenimų, tačiau jam pavyko įgyvendinti siekį mokytis, tapti buhalteriu, pusę amžiaus dirbti mėgstamą darbą, dėstyti studentams, rašyti straipsnius ir leisti knygas.

logo_srtrf