1922 m. vasario 2 d. Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas vadovauti Finansų, prekybos ir pramonės ministerijai pakvietė Joną Dobkevičių.
Jonas Dobkevičius gimė 1866 m. gruodžio 6 d. Mieliūnų k., Rokiškio aps., pasiturinčio valstiečio Napoleono Daukaus ir Onos Girgždytės šeimoje. Iš gimtojo kaimo buvo tėvų pervežtas į Kamajų valsčiuje (tais laikais – Vyžuonų vls.) įsigytą Viktoriškio vienkiemį. Nors čia prabėgo Jono ir brolių bei seserų vaikystė, tačiau jų gyvenimas glaudžiai susietas su miestais: Sankt Peterburgu, Kaunu, Paryžiumi.
Paūgėjęs Jonas pirmasis tarp brolių atvėrė Šiaulių gimnazijos duris ir už tai turėtų būti dėkingas savo pavardei. Istorijos tyrinėtojai nustatė, kad tikroji giminės pavardė buvusi Daukai, tačiau, norint tuo laikotarpiu mokytis gimnazijoje, šiai pavardei reikėjo suteikti slavišką formą. Taigi Jono Dauko, o vėliau ir kitų brolių, pavardė tapo Dobkevičius.
Paramos iš namų Jonas gaudavo mažai, nes augo ir jaunesni vaikai, kuriuos tėvai irgi ruošėsi išmokslinti, tad Jonui gimnazijoje teko uždarbiauti dirbant repetitoriumi. Šį „verslą“ jis buvo įvaldęs neblogai, be to, ir pamokų netrūko. 1888 m. gimnazijos atestatas rudenį Joną atvedė į Sankt Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Universitete jis taip pat vertėsi pamokomis. 1893 m. baigęs universitetą, pradėjo dirbti Sankt Peterburgo valstybės banke, nuo 1900 iki 1914 m. tarnavo Caro rūmų raštinėje. Pirmojo pasaulinio karo metais Sankt Peterburge vadovavo prancūzų automobilių ir lėktuvų prekybos įmonei. Atrodė, kad, siekiant karjeros, gyvenimas klostėsi sėkmingai, tačiau 1917 m. perversmas ir suirutė Rusijoje parodė visą aplink griūvančio pasaulio trapumą. 1918 m., paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Jonas Dobkevičius grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo jaunos valstybės kūrimo veikloje. Buvo V, VI ir VII vyriausybių narys.
Dirbo Finansų ministerijoje, ėjo jos atstovo pareigas Pramonės bei prekybos banke. 1920 m. buvo finansų, prekybos bei pramonės viceministras ir Biudžeto kontrolės komisijos pirmininkas, 1922 m. kelis mėnesius dirbo Ernesto Galvanausko (VII Vyriausybėje) sudarytame kabinete, ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas. Jo parašas figūruoja po pirmąja Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d.
Be kitų darbų, J. Dobkevičiui teko užsiimti atsakingu ir neatidėliotinu darbu – rengti Lietuvos banko ir Nacionalinių pinigų įvedimo įstatymų projektus. Jonas Dobkevičius kaip pagrindą pasirinko Belgijos banko nuostatus Lietuvos banko ir naujos valiutos planui. Tačiau Ministro Pirmininko E. Galvanausko ir J. Dobkevičiaus pažiūros pagrindiniais būsimos pinigų sistemos klausimais išsiskyrė. E. Galvanauskas nepritarė, jo manymu, atgyvenusiems parengtų projektų pagrindams ir darbo ėmėsi pats, padedant Ministrų kabineto reikalų vedėjui Vincui Mašalaičiui. Ministrų kabinete prasidėjo nesutarimai lito išleidimo klausimais. Jonas Dobkevičius nepajėgė kovoti su lietuviškos valiutos įvedimo priešininkais, todėl, įvairių politinių jėgų spaudžiamas, atsistatydino. Krikščionių demokratų partijos spauda J. Dobkevičių kaltino lito įvedimo nuvėlinimu. Būtų neteisinga suversti visą kaltę dėl lietuviškų pinigų išleidimo nuvėlinimo vien tik J. Dobkevičiui, nes tuo metu valdžios viršūnėse tiesiog tvyrojo nepasitikėjimo juo atmosfera. Į jo vietą ministras pirmininkas E. Galvanauskas pakvietė Vytautą Petrulį.
Vėliau Jonui Dobkevičiui buvo patikėtos Vengrijos konsulo Lietuvoje pareigos, 1933–1934 m. jis buvo šios šalies generalinis konsulas. Buvo išrinktas Lietuvos šachmatininkų sąjungos pirmininku, Vytauto Didžiojo muziejaus komiteto narys, vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų. Delegacijos narys ir pirmininkas prekybos derybose su TSRS, Latvija, Estija, Vokietija, Anglija, dalyvavo daugelyje kitų ekonominių organizacijų, suvažiavimuose, konferencijose ir pan.
Su žmona Valentina Tepliakova išaugino tris atžalas: Jurgį, Aleksandrą ir Valentiną. Reikia paminėti tai, kad Jono Dobkevičiaus sūnui Jurgiui Dobkevičiui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas karo lakūno vardas. Taip pat jis pirmasis Lietuvoje atliko aukštojo pilotažo figūrą „mirties kilpa“.
Jonas Dobkevičius netikėtai mirė 1934 m. liepos 23 d. dvarininko V. Zubovo Medemrodės dvare (Akmenės vls.). Kadangi jis su žmona priklausė skirtingoms religinėms koncesijoms, buvo palaidoti skirtingose Kauno Ramybės parko kapinių vietose: Jonas Dobkevičius – parko katalikų kapinėse, o žmona – parko stačiatikių kapinėse. Vyriausias Dobkevičių sūnus Jurgis lakūnas 1926 m. buvo palaidotas Ramybės parko lakūnų panteone. Ir tik 1959 m. visa šeima iš trijų skirtingų vietų pagaliau amžinos ramybės atgulė Panemunės kapinėse.
Parengė Jolanta SURGAILĖ
Jono Dobkevičiaus parašas figūruoja po pirmąja Lietuvos Valstybės Konstitucija, priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d.