Teigiami ir neigiami atkurtos Lietuvos gyventojų šeimų ūkių biudžetų rezultatai

Abejojančiam pirkėjui anglas primintų patarlę: „Ką pirkti, tarkis su pinigine.“ Matyt, laikydamiesi šios patarlės, prieškario Lietuvos statistikos specialistai ištyrė šeimų, gyvenančių Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje, biudžetus.

Išsamūs tyrimai

Tokio masto statistiniai gyventojų šeimų ūkių biudžetų tyrimai atkurtoje Lietuvoje buvo atlikti pirmą kartą. Juos organizuoti nutarė trijų Baltijos valstybių statistikos specialistai, susirinkę Taline į konferenciją. Susitarę taikyti vienodą metodiką, tyrėjai numatė baigti darbus ne vėliau kaip iki 1936 metų.

Prieš tyrimų pradžią buvo atlikta daug parengiamųjų darbų. Pavyzdžiui, parengtos specialios Šeimos ūkio knygelės, kuriose respondentai kasdien registruodavo savo šeimos ūkio pajamas ir išlaidas. Ministrų kabinetas respondentams už dalyvavimą apklausoje iš valstybės biudžeto skyrė 5 tūkst. litų. Greta tyrimų, kuriuos atliko Centralinis statistikos biuras (toliau – CSB), tyrimo dalyvėmis tapo 29 įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurių pastangomis apklausta 80 respondentų. Jiems už dalyvavimą apklausoje iš viso išmokėta 3 930 litų. Užpildytas Šeimos ūkio knygeles apklausos dalyviai, mėnesiui pasibaigus, grąžindavo CSB ir gaudavo naujas kitam mėnesiui. Šeimų biudžetų tyrimo rezultatai buvo apibendrinti ir oficialiai paskelbti lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis CSB leidinyje „297-nių darbininkų, tarnautojų ir valdininkų šeimų biudžetų tyrinėjimo Lietuvoje 1936–1937 m. rezultatai“. Kaip matome, iš viso apklausoje dalyvavo 297 šeimos. Iš jų darbininkų – 179, tarnautojų ir valdininkų – 118. Pastarųjų aptarimą pradėkime nuo grupavimo, kuris padės geriau atskleisti šeimų pajamų ir išlaidų struktūrą. Atskirkime dvi šeimų grupes: gerai uždirbančią ir gaunančią vidutines pajamas. Gerai uždirbančia tarnautojo šeima laikoma gaunanti 6 ir daugiau tūkst. litų metinių pajamų. Tarkim, tai – akcinės bendrovės vyriausiojo buhalterio šeima, o nedideles pajamas gaunanti (iki 4 tūkst. litų) – metinių pajamų akcinės bendrovės sąskaitininko šeima.

Pajamų ir išlaidų struktūra

Tyrimai parodė, kad abiejų šeimų grupėse pagrindinis šeimos ūkio biudžeto pajamų šaltinis buvo vyro uždarbis. Gerai uždirbančioje šeimoje jis sudarė 87 proc., nedideles pajamas gaunančioje šeimoje – 89 proc. gaunamų pajamų. Retsykiais gerai uždirbančios šeimos galva prisidurdavo iš atsitiktinio uždarbio (buhalterinės ekspertizės, honorarai už straipsnius spaudoje, paskaitos). Finansiniu požiūriu vyras tais laikais buvo pagrindinis šeimos ūkio ramstis. Vyrai dominavo visose ūkio srityse, pavyzdžiui, švietimo įstaigose, buhalterijose. Pastarieji nesibodėjo net kasininko pareigų, todėl vyriausiojo buhalterio pareigas einančią moterį tais laikais vargu ar rastume. Žmonos įnašas į šeimos biudžetą buvo nedidelis: sąskaitininko šeimoje jis sudarė 6 proc., o vyriausiojo buhalterio šeimoje – 13 proc. Beje, gerai uždirbančioje šeimoje žmona dažniausiai turėdavo nuolatinį, o nedideles pajamas gaunančioje šeimoje – atsitiktinį darbą. Kažkiek (vos 5 proc.) sąskaitininko šeimos biudžetą papildydavo vaikai, kurie dirbdavo laikraščių pardavėjais, kurjeriais ir pan. Aukštų valdininkų žmonos ir jų vaikai apskritai nedirbo. Jie lankė prestižines mokyklas arba mokėsi kunigų seminarijoje.

Būtiniausių išlaidų struktūra

Tyrėjai nustatė, kiek lėšų šeimos skirdavo būtiniausioms išlaidoms: maistui, aprangai, būsto išlaikymui. Nedideles pajamas gaunanti sąskaitininko šeima maistui skirdavo apie 35 proc. būtiniausių išlaidų, t. y. beveik tiek pat, kiek išleidžiama mūsų laikais. Gerai uždirbanti šeima maistui skirdavo perpus mažiau – apie 18 proc. Išlaidos aprangai priešingai – gerai uždirbančioje šeimoje būdavo dvigubai didesnės negu nedideles pajamas gaunančioje šeimoje. Tais laikais aprangos prekės buvo nepigios, pavyzdžiui, už vyrišką kostiumą reikėjo pakloti mažiausiai 80 litų, t. y. beveik pusę sąskaitininko mėnesinio uždarbio.

Tarp maisto produktų pirmavo pieno produktai (25 proc.), antroje vietoje – mėsos gaminiai (23 proc.), išlaidos riebalams (sviestas, aliejus, margarinas) sudarė 12 proc., vaisiams ir miltų produktams – 15 proc., įvairūs kiti produktai – 25 proc.

Būsto išlaikymui (įskaitant šildymą ir apšvietimą) gerai uždirbanti šeima skirdavo 16 proc. būtiniausių išlaidų. Daugiau kaip pusę (66 proc.) šių išlaidų tekdavo kurui, nes, pavyzdžiui, kubinis beržinių malkų metras kainavo apie 11 litų. Būsto apšvietimui skirdavo 30 proc., likusieji 4 proc. – degtukų įsigijimui. Iš 118 tirtų tarnautojų tik dvi šeimos naudojosi centriniu šildymu, todėl malkų ir anglies paklausa buvo didelė. Būsto įrengimo išlaidų didėjimas ar mažėjimas priklausė nuo šeimos pajamų dydžio. Didėjant šeimos pajamoms, išlaidos taip pat didėjo.

Kitų išlaidų struktūra

Tyrėjai nustatė, kiek lėšų vidutiniškai per metus šeimos skirdavo įvairioms kitoms išlaidoms. Pavyzdžiui, laisvu noru daromiems draudimams iš 118 respondentų tik 35 skirdavo tam tikslui nedidelę pinigų sumą. Susisiekimo ir transporto išlaidų metinis vidurkis – 2,4 proc. Išlaidos higienai: maudykloms, pirčiai, tualeto reikmenims, plaukų priežiūrai, sudarė 1,6 proc. šeimos ūkio biudžeto. Išlaidos kūno priežiūrai – beveik 1 proc. Tiek pat būdavo skiriama, poilsiui, atostogoms ir sportui (86 proc. šių išlaidų tenka poilsiui ir atostogoms). Išlaidos įvairių sąjungų ir draugijų narių mokesčiams ir teisininkų paslaugoms (notarams, advokatams), kartu sudėjus, nesudarė ir 1 proc. Kad respondentai labai kruopščiai registravo savo išlaidas, liudija įvairių smulkių išlaidų eilutė. Joje nurodytos visai nedidelės pinigų sumos, skirtos Kalėdų eglutės, kapų puošimui, aukoms bažnyčiai. Iš 118 apklaustųjų mokesčius mokėjo 116 respondentų. Metinis mokesčių vidurkis vienai šeimai sudarė 9,1 proc.

Išlaidos pramogoms

Šios išlaidos tais laikais buvo vadinamos „smagurų“ išlaidomis. Prie smagurų būdavo priskiriami rūkalai, alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai, maitinimasis restoranuose. Daugiausia būdavo išleidžiama rūkalams – 43 proc., alkoholiniams gėrimams – 39 proc., restoranams – 14 proc., nealkoholiniams gėrimams – 4 proc. Neigiamu atkurtos Lietuvos piliečių šeimos biudžeto rodikliu laikytinas nedidelis (vos 16 proc.) šeimų, visiškai nevartojusių rūkalų, skaičius.

Pastebėta, kad rūkalų ir svaigalų mažiau pajamų gaunančios šeimos suvartodavo daug daugiau, negu gerai uždirbančios. Svaigalams, kaip minėta, buvo skiriama 39 proc. šios grupės išlaidų. Iš jų: degtinei – 57, alui – 27, vynui – 16 proc. Kitas neigiamas atkurtos Lietuvos piliečių šeimos biudžeto rodikliu laikytinas labai nedidelis (vos 6 proc.) šeimų, visai nevartojusių alkoholio, skaičius. Kiekybės atžvilgiu daugiausia būdavo suvartojama alaus (darbininkų grupėje šie rodikliai gerokai didesni), išlaidos valgiams ir gėrimams restoranuose nedideles pajamas gaunančioje sąskaitininko šeimoje sudaro 4 proc., vyriausiojo buhalterio šeimoje – beveik 5 kartus daugiau. Švietimui ir kultūrai šeimos vidutiniškai skirdavo: mokyklinių prekių įsigijimui – 33 proc., spaudos leidiniams – 22 proc., teatrui ir kinui – 36 proc., muzikos instrumentams – 1 proc., kitoms išlaidoms – 8 proc.

Parengė docentas daktaras Leonas KRIVKA

Krivka-tyrimu rezultatai-biudžetai

Šeimų ūkių biudžetų tyrimo rezultatus CSB apibendrino ir oficialiai paskelbė leidinyje lietuvių, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

logo_srtrf