Prof. Vlado Jurgučio įžvalgos apie pinigus ir bankus

Vladas Jurgutis (1885–1966) – Lietuvos pinigų, kredito ir finansų mokslų kūrėjas. Jo gyvenimas buvo turiningas ir prasmingas: kurį laiką buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras, vadovavo Lietuvos bankui, dėstė Kauno universiteto Teisių fakultete, vadovavo Finansų katedrai, o 1941–1943 m. buvo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dekanas. 1942–1943 m. buvo ir Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas, ėjo įvairias visuomenines pareigas.

V. Jurgutis – viena žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos asmenybių, turėjusių didelę įtaką Lietuvos valstybės raidai. Ypač didelis jo indėlis kuriant ir plėtojant Lietuvos finansų sistemą. Jis parašė du aukšto mokslinio lygio veikalus: „Pinigai“ – 1938 m. ir „Bankai“ – 1940 m., kuriuose pareikštos mintys ir suformuluoti teiginiai turi svarbią teorinę bei praktinę reikšmę ir dabartinėmis nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Taigi apžvelgsime keletą teiginių.

Svarbios prof. V. Jurgučio įžvalgos apie pinigus

Pinigai yra kiekvienos šalies ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo pagrindas. Žmonijos istorijoje pinigai pasireiškė įvairiomis formomis, atlikdavo įvairias funkcijas, buvo gaminami iš įvairių medžiagų. Pinigų istorija rodo, kad bet kuris daiktas galėjo būti pinigas, jeigu jis visuomenėje atlikdavo mainų priemonės funkciją. Mokslininkai daug diskutavo, kokias funkcijas privalo atlikti tam tikri daiktai, kad jie taptų pinigais, tačiau visada esmine pinigų funkcija buvo laikoma mainų priemonės funkcija.

Ekonominėje literatūroje galima rasti daug pinigų apibrėžimų. Labai apibendrintą, kartu ir labai konkretų, pinigų apibrėžimą pateikia V. Jurgutis: „Pastovusis ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas vadinasi pinigai.“ Šiame apibrėžime nurodyti du svarbūs aspektai: pirma, pinigų svarbiausia funkcija yra tarpininkauti žmonėms ekonominiuose santykiuose; antra, tarpininkauti būtina nuolat, o ne vieną kitą kartą, nes atsitiktinai, tam tikru laiku, tarpininko pareigas gali eiti bet kuris daiktas.

V. Jurgutis teigė, kad pinigų ekonominio tarpininkavimo funkcija yra pagrindinė ir iš jos galima išvesti kitas penkias funkcijas, būtent: 1) mainų įrankio, 2) mokėjimo priemonės, 3) kapitalų judėjimo tarpininko, 4) vertės mato ir 5) taupymo priemonės.

Galima teigti, kad V. Jurgutis pirmasis pasaulyje įrodė, kad pinigus ir jų reikšmę skirtingai apibūdina ir vertina įvairių profesijų žmonės. Jis pateikia įdomias nuostatas, kaip į pinigus žiūri ir juos vertina istorikas, politikas, teisininkas, filosofas ir ekonomistas.

Istoriko nuomone, visi gausūs didžiųjų vyrų darbai nebūtų įmanomi be pinigų, nes, kaip sakydavo austrų generolas Montecucoli (1608–1681), „karui reikia pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų“.

Politiko nuomone, pinigai yra ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisos klasės, net visos tautos, tvirtas politinės galios šaltinis.

Teisininkas teigia, kad ne tik pati teisė tautos ūkio tarpininkavimu susieta su pinigų klausimais, bet ir teisininkas visose teisės srityse susiduria su pinigų kuriamais gyvenimo reiškiniais, pavyzdžiui, civilinėse bylose turi nagrinėti painius, pinigais pagrįstus žmonių santykius, baudžiamosiose bylose dažnai turi ieškoti piniguose nusikaltimų akstino.

Filosofas, nagrinėjantis idėjinius visuomeninio gyvenimo pagrindus, mato piniguose tuos saitus, kurie jungia įvairius daiktus į vieną visumą. Filosofas moralistas teigia, kad pinigai atstovauja visiems turtams ir šio pasaulio malonumams, todėl veikia žmogaus dvasią. Pinigai sukelia nepasotinamą, aistringą gobšumą.

Ekonomistas yra susirūpinęs ne tiek idėjiniais, kiek medžiaginiais pinigų padariniais. Jis nustato, kad pinigai yra žmonių kultūrinio gyvenimo ir ekonominio santykiavimo veiksnys, kuris organiškai susietas su visa mūsų kapitalistine dabarties tvarka, kuri neįmanoma be darbo pasidalijimo ir darbo jungimo. Darbo pasidalijimas ir darbo jungimas kuria mainus, kurie negali būti plačiau išvystyti, jei jiems netarpininkauja pinigai. Apibendrindamas ekonomisto požiūrį į pinigus, V. Jurgutis padarė dvi išvadas: 1) pinigai yra toks mainų įrankis, su kuriuo dabartinėmis ūkio sąlygomis galima įsigyti bet kurių rinkos prekių, ir 2) pinigai yra tokia gėrybių vertinimo bei jų skaičiavimo priemonė, kuri įvairias reikmenų tenkinimo požiūrių prekes suveda į vieną bendrą vardiklį – vertės matą. Šios išvados reiškia, kad pinigai nėra vienintelis žmonių darbo ir gyvenimo tikslas, bet atskiro žmogaus ir ištisos tautos ekonominio, kultūrinio ir politinio darbo priemonė.

Gali kilti klausimas, kokias savybes turi turėti pinigai, kad tenkintų visų profesijų žmonių ir laisvos rinkos ekonomikos poreikius? V. Jurgutis nurodo, kad laisvos rinkos ūkio reikalavimus atitiktų tie pinigai, kurie: 1) turės palyginti pastovią vertę, kuri gyvenime bus drauge ir pastovi pirkimo galia, 2) bus krašto ir užsienio pageidaujami, nes kitaip negalės atlikti ekonominio tarpininko funkcijų ir 3) bus patogūs žmonėms vartoti ir laikyti.

Pinigus sukūrė ekonominio gyvenimo sąlygos ir dabar jie egzistuoja konkrečioje valstybėje. Kaip teigia V. Jurgutis, „ūkis pinigus kuria, o valstybė juos tvarko“. Kiekviena valstybė turi aprūpinti šalį reikalinga pinigų suma, nuolat stebėti, kad pinigai turėtų tą vertę, kuri nustatyta įstatymais ir kuria jie buvo paleisti į apyvartą. Taigi, kyla ir atsakomybės klausimas už paleistų į apyvartą pinigų vertės pastovumą. V. Jurgutis rašė, kad pinigų vertės kritimas yra ne kas kita, kaip tik paslėptas pačios valstybės bankrotas ir nereikėtų ieškoti kaltės centriniame banke ar jos vadovybės klaidose, bet vien valstybės politikoje, kuriai atsispirti yra bejėgis bet kuris bankas, kad ir kokia būtų jo teisinė padėtis valstybėje.

Pinigų vertė yra pinigų paklausos barometras. Kai pinigų vertė krinta ir prekių kainos kyla, tenka mažinti pinigų apyvartą ir, priešingai, kai pinigų vertė kyla, o prekių kainos mažėja, reikia didinti pinigų apyvartą. Iškyla pinigų paklausos ir pasiūlos problema. Pinigų paklausa yra reliatyvus dalykas, nes praktiškai bet kuris pinigų kiekis rinkoje gali atlikti ekonominio tarpininko funkcijas. Jeigu pinigų turime labai mažai, jie pabrangsta ir jų reikia tam tikram daiktui įsigyti. Jeigu pinigų turime daugiau, jie „atpinga“ ir už kiekvieną perkamą daiktą reikia mokėti didesnę kainą. Apibendrindamas šią pinigų paklausos problemą, V. Jurgutis rašė: „Nors teoriškai bet kuris pinigų kiekis gali aptarnauti rinką, tačiau iš to nereikia daryti išvados, kad su kiekviena pinigų suma gali lygiai gerai veikti tautos ūkio organizmas.“ Būtina įsidėmėti: reikalingas toks pinigų kiekis, kuris būtinas tinkamam ūkio funkcionavimui. Žmonės dažnai klysta manydami, kad kuo daugiau pinigų jie gauna, tuo daugiau savo poreikių galės patenkinti, t. y. įsigyti daugiau prekių, apmokėti paslaugas ir pan. Nesusimąsto apie tai, kad padidėjusi jų pinigų suma padidino arba sumažino bendrą šalies apyvartą. Jeigu konkretaus žmogaus pinigų suma padidėjo dėl to, kad padidėjo šalies pinigų apyvarta, toks žmogus netaps turtingesnis ir savo naujai gautais pinigais nepatenkins naujų poreikių, nes jau bus smukusi piniginio vieneto pirkimo galia.

Pinigų pasiūla turi atitikti rea­lias šalies pajamas ir jų sukurtą rinkos prekių kiekį. Realios šalies pajamos nėra pastovus dydis, todėl ir pinigų pasiūla negali būti visuomet vienoda, jeigu, žinoma, nenorima sudaryti pinigų pirkimo galios ir prekių kainų svyravimų. Prekių kiekis negali nuolat didėti, nes jo didėjimą riboja šalies realiosios pajamos ir rinkos kainos. Labai padidėjęs prekių kiekis itin sumažintų prekių kainas, kad nebūtų suinteresuotumo jas parduoti rinkoje. Galima teigti, kad „jei sumažėja realios pajamos – pinigai pinga, jei jos padidėja – pinigai brangsta, žinoma, prie sąlygos, kad pinigų kiekis vienu ir antru atveju pasilieka tas pats“.

Pinigų vertė arba pinigų perkamoji galia priklauso nuo pasiūlos ir paklausos santykių tam tikru šalies ūkio periodu.

Prof. habil. dr. Jonas MACKEVIČIUS

Jurgutis Vladas

Vladas Jurgutis – viena žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos asmenybių, turėjusių didelę įtaką Lietuvos valstybės raidai.

logo_srtrf