Žemės ūkio apskaitos praktika Lietuvoje tarybiniu laikotarpiu

Apskaita Lietuvos ūkiuose visuotinai įsigalėjo tik pokariu. Ji tapo privaloma visose žemės ūkio įmonėse (ŽŪĮ), iš pradžių valstybiniuose ūkiuose, o sukūrus kolūkius, šeštojo dešimtmečio pradžioje – ir visose ŽŪĮ. Centralizuotos planinės ekonomikos sąlygomis apskaitos metodologija bei metodika ir organizavimas buvo griežtai reglamentuoti sąjunginių nuostatų, instrukcijų ir nurodymų, ir Lietuvoje beveik nebuvo pasirinkimo laisvės. Juo labiau – ūkiuose. Žemės ūkio apskaitą reglamentavo sąjunginės institucijos: Centrinė statistikos valdyba ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM).

Šeštajame dešimtmetyje buvo gana ryškūs kolūkių ir valstybinių ūkių apskaitos metodologijos skirtumai. Valstybiniai ūkiai apskaitą tvarkė pagal dvejybinę sistemą, o kolūkiams nuo 1952 iki 1960 m. buvo leista tvarkyti apskaitą pasirinktinai pagal paprastąją arba dvejybinę sistemą. Vėliau kolūkiams dvejybinė apskaita tapo privaloma.

Tarybiniu laikotarpiu daugiausia dėmesio buvo skirta sąskaitų sistemos formavimui. Kolūkių veiklos pradžioje dvejybinei apskaitai tvarkyti buvo nustatyta tik 20 pagrindinių (sintetinių) sąskaitų. Nuo 1960 m. kolūkiams nustatyti du sąskaitų planai:

1) 29 sąskaitų planas, skirtas kolūkiams, skirstantiems pajamas pagal darbadienius;

2) 47 sąskaitų planas, skirtas kolūkiams, taikantiems garantuotą darbo apmokėjimą.

Taikant pirmąjį sąskaitų planą, įmonės finansiniai rezultatai nebuvo nustatomi. Antrasis sąskaitų planas buvo daug kuo panašus į valstybinių ūkių sąskaitų planą, tačiau, lyginant su pastaruoju, dar turėjo nemažai skirtumų.

Skirtingi sąskaitų planai apsunkino žemės ūkio apskaitos praktiką, taip pat buhalterių rengimą ir jų kvalifikacijos kėlimą – atskirai buvo dėstoma ir vienų, ir kitų žemės ūkio įmonių apskaita.

Nuo 1966 m. įsigaliojo naujas kolūkių sąskaitų planas, panašus į valstybinių ūkių, ir nurodymai apskaitai tvarkyti. Nuo 1969 m. buvo nustatytas bendras ŽŪĮ sąskaitų planas. Kiek papildžius jį, 1983 m. iš esmės buvo baigtas visų ŽŪĮ sąskaitų planų unifikavimas. 1985 m. patvirtintas naujas, išplėstinis, ŽŪĮ sąskaitų planas. Jame gerokai padidintas sintetinių sąskaitų ir subsąskaitų skaičius. Dar daugiau sąskaitų apėmė nuo 1988 m. įsigaliojęs Valstybinio agropramoninio komiteto sistemos įmonių, organizacijų ir įstaigų sąskaitų planas. Apskritai pastarieji du sąskaitų planai dėl daugelio perteklinių sąskaitų nepateisinamai sukomplikavo apskaitą.

1989 m. kai kuriuose Lietuvos ūkiuose buvo atliktas eksperimentas – taikytas supaprastintas ŽŪĮ sąskaitų planas, apimantis daug mažiau sąskaitų, nei jų buvo sąjunginiame plane. Eksperimentas palengvino apskaitą, tačiau nebuvo leistas įgyvendinti daugumoje ūkių.

Sąskaitų sistemos formavimas buvo glaudžiai siejamas su atskaitomybės nustatymu. ŽŪĮ privalėjo sudaryti periodinę ir metinę atskaitomybę. Valstybiniai ūkiai teikė tokią periodinę atskaitomybę: mėnesinę – balansą ir pažymas prie jo; ketvirtinę – balansą bei priedą prie jo ir keletą apyskaitų: gyvulininkystės, valdymo personalo išlaidų, pelno paskirstymo (liepos 1 d.) ir kt. Kolūkių periodinę atskaitomybę sudarė kas ketvirtį teikiamas buhalterinis balansas, pažymos prie jo ir gyvulininkystės apyskaita. Visos ŽŪĮ spalio 1 d. turėjo teikti Laukiamos žemės produkcijos savikainos ir finansinių rezultatų apyskaitą.

Metinės ŽŪĮ atskaitomybės formos daugelį metų kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose buvo skirtingos ir maksimaliai unifikuotos tik devintajame XX a. dešimtmetyje. Metinė apyskaita apėmė balansą ir daugelį lentelių, apibūdinančių ūkio gamybinės ir finansinės veiklos rezultatus.

ŽŪĮ balansai buvo palyginti informatyvūs. Juose kapitalinių investicijų sfera buvo atskirta nuo pagrindinės veiklos, o tai įgalino kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį. Balanse buvo įrašomas nuosavų ir joms prilygintų apyvartinių lėšų dydis. Unifikuotuose balansuose buvo pateikiami gana detalūs atsargų rodikliai, surašant faktiškas sumas ir normatyvus. Tokia informacija padėdavo įvertinti ūkio apsirūpinimą apyvartiniais ištekliais.

Nuo 1987 m. Lietuvos ŽŪM iniciatyva, siekiant labiau kontroliuoti ūkiuose finansinę būklę, buvo sudaromi mėnesiniai pajamų ir išlaidų balansai. Tai buvo pozityvi naujovė. Šių balansų turinys analogiškas dabartinių pinigų srautų ataskaitų, sudaromų tiesioginiu būdu, teikiamai informacijai.

Nagrinėjamu laikotarpiu sukaupta ilgalaikė patirtis žemės ūkio produkcijos savikainos apskaitos srityje. Kolūkiuose iš pradžių produkcijos savikaina nebuvo skaičiuojama. Juose savikainos apskaita paplito tiktai septintajame dešimtmetyje, įsigalėjus garantuotam darbo apmokėjimui. Valstybiniuose ūkiuose produkcijos savikaina buvo skaičiuojama nuo pat jų įsikūrimo. Palyginti detali žemės ūkio produkcijos savikainos kalkuliavimo metodika buvo išdėstyta 1969 m. patvirtintuose specialiuose nuostatuose ir Nurodymuose buhalterinei apskaitai tvarkyti žemės ūkio įmonėse. Ši metodika gana ilgą laiką išliko nepakeista. Tik po ilgų diskusijų apskaitos literatūroje, svarstymų seminaruose ir derinimų 1985 m. patvirtinti ŽŪĮ produkcijos kalkuliavimo pagrindiniai nuostatai, o 1986 m. ir atitinkama instrukcija. Pastaruose dviejuose reglamentuose numatyti produkcijos savikainos apskaitos pokyčiai buvo neesminiai ir beveik nepadidino apskaitos vaidmens žemės ūkio gamybos ekonomiškumui didinti. Tačiau daugelis tuometinių rekomendacijų tebenaudojamos praktikoje ir šiandien.

Siekiant žemės ūkyje įgyvendinti operatyvią gamybos išlaidų kontrolę, buvo siūloma diegti normatyvinį gamybos išlaidų apskaitos metodą – amerikiečių sistemos „standard-cost“ pakaitą. Taip pat buvo siūloma taikyti čekinę apskaitos-kontrolės formą. Buvo bandyta šiuos abu apskaitos ir kontrolės būdus sujungti į vieną. Šiuo tikslu Sąjunginis valstybinis agropramoninis komitetas 1987 m. išleido Rekomendacijas gamybos išlaidų planavimo, apskaitos ir kontrolės normatyvinei-čekinei sistemai taikyti, esant vidinei ūkiskaitai.

Lietuvoje į normatyvinę-čekinę apskaitą buvo žiūrima gana kritiškai ir mėginta įdiegti savąjį apskaitos ir kontrolės būdą. Jis buvo nurodytas Lietuvos valstybinio agropramoninio komiteto 1987 m. rekomendacijose visiškai ir vidinei ūkiskaitai diegti. Tačiau praktikoje nurodyti kontrolės būdai dėl galiojusios planinės ūkininkavimo sistemos ydingumo mažai kur prigijo.

Žemės ūkio gamybos efektyvumui padidinti 1988 m. išleisti sąjunginiai Planavimo, apskaitos ir atskaitomybės nuostatai, esant nuomos santykiams. Šiuose nuostatuose nurodytos esminės priemonės apskaitai supaprastinti, kaip antai: nepajamuoti savoms ūkio reikmėms pasigamintos produkcijos; gyvulius sverti tiktai juos išleidžiant; iš sandėlio gautas medžiagas iš karto nurašyti į išlaidas; neregistruoti atliktų technikos darbų apimties fiziniais ir sutartiniais matais (sutartiniais hektarais, tonos kilometrais ir pan.) ir kt.

Lietuvoje nuomos santykiai ir jų apskaita taikyta tik kai kuriuose ūkiuose. Didesnio dėmesio susilaukė supaprastintos savikainos apskaitos eksperimentai. Dar 1965 m. ŽŪM įsakymu kai kuriuose valstybiniuose ūkiuose buvo eksperimentuojama išlaidų apskaita pagal sustambintas augalų ir gyvulių grupes. Devintajame dešimtmetyje daugelyje Lietuvos ūkių paplito supaprastinta augalininkystės išlaidų apskaita. Jai būdinga tai, kad visos augalininkystės išlaidos per metus buvo registruojamos ne pagal atskiras augalų rūšis, o bendrai pagal padalinius arba viso ūkio mastu. Metams pasibaigus, šios išlaidos buvo skirstomos pagal atskiras kultūras, atsižvelgiant į faktinę produkcijos savikainą ankstesniais metais arba pagal normatyvinę ar planinę savikainą. Visa tai gerokai palengvino išlaidų apskaitą, tačiau sumažino savikainos rodiklių realumą.

Taikytos įvairios priemonės sprendžiant materialiojo turto įkainojimo problemas. Atlikti pagrindinių priemonių perkainojimai pagal sausio 1 d. būklę: 1960 m. (valstybiniuose ūkiuose), 1962 m. (kolūkiuose), 1972 m. (visose ŽŪĮ). Tačiau vėliau šio turto perkainojimas netaikytas, nors ir buvo reikalingas.

1965 m. valstybiniuose ūkiuose buvo nustatytas savos gamybos atsargų (sėklų bei pašarų ir gyvulių prieauglio) likučių metų pabaigoje, žieminių augalų sėjai suvartotų sėklų ir į pagrindinę bandą perkeltų guvulių nukainojimas iki vertės supirkimo kainomis. Tai buvo pozityvus sprendimas. Deja, toks nukainojimas 1984 m. buvo panaikintas.

Imtasi priemonių gerinti ŽŪĮ apskaitos technologijas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje masiškai diegta žurnalinė-orderinė apskaitos forma, materialinių vertybių apskaitos operatyvinis-buhalterinis (saldinis) metodas ir pagrindinių priemonių apskaita inventorinėse kortelėse. Tai gerokai sumažino apskaitos darbo rankomis sąnaudas.

Septintajame dešimtmetyje pradėtas kompleksinis apskaitos mechanizavimas rajonų skaičiavimo stotyse perforacinėmis mašinomis. Šis darbas ėjosi gana sunkiai. Nors jis ir palengvino apskaitos duomenų dorojimą, padidino teikiamos informacijos apimtį, tačiau nepagerino apskaitos operatyvumo, patikimumo ir nesumažino jos tvarkymo sąnaudų.

Devintajame dešimtmetyje daugelis ūkių atsisakė neefektyvaus apskaitos mechanizavimo kolektyvinio naudojimo skaičiavimo centruose. Bandyta automatizuoti apskaitą pačiuose ūkiuose, naudojant personalinius kompiuterius, ir sukurti automatizuotas buhalterių darbo vietas. Tačiau kompleksinio apskaitos automatizavimo problema dėl tinkamų kompiuterių bei informacijos dorojimo projektų stygiaus liko neišspręsta. Visgi šių darbų patirtis paruošė dirvą tobulesnei kompiuterizuotai apskaitai, vėliau paplitusiai daugumoje ŽŪĮ.

Lietuvos žemės ūkio tarybinio laikotarpio apskaitos praktika dėl labai centralizuoto reglamentavimo daugiausia tenkino valdžios institucijų poreikius ir mažai atitiko ūkių interesus. Tačiau ji turėjo ir pozityvių, perėjimo į rinkos ekonomiką laikotarpiu pritaikytų, bruožų sąskaitų planų formavimo, gamybos išlaidų apskaitos ir produkcijos savikainos kalkuliavimo, informacijos dorojimo technologijų ir kai kuriose kitose srityse.

logo_srtrf