Eldoradas Butrimas
Specialiai iš Kijevo
Bilietą į traukinį, vykstantį iš Lvovo į Kijevą nusipirkti galima net prieš pat išvykimą, mat norinčių važiuoti į sostinę yra gerokai mažiau, nei kad bėgti iš ten.
Visgi buvau gana nustebintas pamatęs perone nemažą būrį žmonių, kurie susėdo beveik pusę traukinio. Paklausus vagono palydovę, ši pasakė, jog joms uždrausta teikti bet kokią informaciją.
Moteris visgi pripažino, jog kelias pastarąsias dienas daugėja norinčių gryžti į Kijevą, ir spėjo, kad turbūt todėl, jog sostinėje kol kas nėra labai didelių bombardavimų.
Traukinys, turėjęs išvykti devintą valandą vakare, atvyko tik prieš vidurnaktį, bet į Kijevą nuvyko pagal suplanuotas dešimt valandų. Bilietai į traukinį palyginus su lietuviškais yra du tris kartus pigesni.
Tiesa, jų yra net trejų rūšių, ir už 470 kilometrų kelionę galima sumokėti nuo šešių iki 42 eurų. Mano kupė bilietas kainavo penkiolika eurų, traukinys buvo senas, jį šildė anglimi kūrenamas boilerinis pečiukas.
Kupė buvo tikrai šilta, palydovė atnešė švarią patalynę, pasiūlė arbatos. Kupe kartu važiavo du vyriškiai, išsiėmėm pasiimtą maistą, kartu pasivaišinom ir išsišnekėjom.
Pensininkas Olegas pasakė, kad nuvežė žmoną į Lvovą pas gimines, o pats pareiškė nebijantis bombardavimų ir geriau mirsiąs savo bute, nei bėgsiantis nuo maskolių. 25 metų Vasilijus Parchomenko irgi pasisakė į Lvovą nuvežęs aštuntame mėnesyje nėščią žmoną.
Vaikinas užtat važiavo pasiryžęs įstoti į Teritorinės gynybos pajėgas (TGP), ir ginti sostinę nuo įsiveržėlių. V.Parchomenka su žmona išgyveno didžiulę baimę, kai teko bėgti iš šimtą kilometrų nuo sostinės link Baltarusijos nutolusio kaimelio Rozvažil.
Ten vaikinas gimė, ten gyvena jo mama, o netoliese ir sesers šeima, tad pirmą rusų agresijos dieną nusprendė iš Kijevo vykti į kaimą, nes manė, kad bus saugiau. Labai apsiriko, mat rusų tankai kaip tik iš tos pusės ėmė veržtis į Kijevą, ir kaimo apylinkėse kilo didžiuliai mūšiai.
Gretimame Staravovicės kaime rusų kariai įrengė savo bazę, į kurią suvažiavo virš pusšimčio tankų ir kitos sunkiosios technikos. Kadangi iki Černobylio atominės elektrinės nuo kaimo yra tik penkiasdešimt kilometrų, V.Parchomenka persigando, jog per bombardavimus gali sprogti elektrinė.
Rusų kariai užimtose teritorijose pastatė savo blokpostus, ir ėmė vaikščioti po namus, tikrindami visų telefonus. Taip ieškojo ukrainiečių armijos šnipų.
Jei kas į namus neįleido ar žmonės jau buvo pasibėgę, išlauždavo duris, vertėsi po spintas, galimai ieškodami pinigų, vertybių. Kartu su rusais buvo ir čečėnų būrys, jų kariai sumušė kelis kaimiečius vyrus, nes šie esą nepagarbiai atsakinėjo.
Moterų neprievartavo, tačiau niekam neleido išvykti, taip turbūt norėdami prisidengti kaimiečiais, kad ukrainiečių kariai negalėtų jų atakuoti.
Kai vienas vyriškis paprašė rusų blokposto vado leidimo nuvažiuoti į kitą kaimą atsivežti ligotą mamą, tas leido, bet pasakė, jog jei už valandos negrįš, bus sušaudytas namuose likęs jos brolis.
Pabėgti V.Parchomenkai pavyko todėl, nes jų kaimą atkariavo ukrainiečių kariai, ir savanorių padedami visi, kas turėjo savo mašinas galėjo sprukti. Šimtą kilometrų iki Kijevo važiavo net penkias valandas, mat spruko miškų keliukais dideliu lanku, o kelią visą laiką rodė priekyje važiavęs ukrainiečių karys.
V.Parchomenko džiaugiasi su nėščia žmona pasprukęs, tačiau labai pergyvena dėl kaime likusios mamos bei kitame kaime gyvenančios sesers šeimos. Mama atsisakė palikti namus, o sesers kaimą užėmė rusai.
Sesuo telefonu broliui pasakė, jog aplinkiniuose kaimuose jau žuvo keliolika civilių, dalį iš kurių pažinojo. Rusų kariai iš gyvenvietės į Kijevą neišleido išvykti net vienišai moteriai su trimis vaikais, kurių vienas rimtai serga.
Su kupė pakeliaviais ryte bičiuliškai apsikabinom, ir kiekvienas patraukėm sava kryptimi. Tai, kad Kijeve yra žymiai rimtesnė situacija nei Lvove, pasijuto iš karto.
Vos išlipus iš traukinio visus keleivius tikrino policininkai. Tikrino dokumentus, daiktus ir įrašus telefone bei daromas nuotraukas. Tokiu būdu norima išsiaiškinti ar į sostinę neatvyksta rusų diversantai, talkininkai.
Vos užsiregistravus hostelyje, į jį pasibeldė šeši kiti policininkai, kurie irgi tikrino visų gyventojų dokumentus ir telefonus. Taip, kaip vėliau paaiškėjo, vyksta hosteliuose ir viešbučiuose kas rytą.
Pasidėjęs savo daiktus patraukiau į pačiame sostinės centre esančią Nepriklausomybės aikštę. Eidamas pasijutau tarsi vaiduoklių mieste, nes beveik nesimatė praeivių, pravažiuodavo vos viena kita mašina.
Nedirbo ir kavinės, įstaigos, o tris kilometrus sukoręs mačiau tik dvi veikiančias parduotuves bei vieną vaistinę.
Norėdamas nufotografuoti Nepriklausomybės aikštę patyriau savotišką karo krikštą. Aikštėje tuo metu savo kameras buvo pasistačiusios kelios užsienio televizijos, ir gyvai transiliavo naujienas.
Už keliolikos metrų nuo manęs viską stebėjęs kariškis turbūt pagalvojo, kad ant žemės padėtame fotoaparato dėkle, palieku bombą, ir pribėgęs pasielgė taip, kaip kino filmuose. Liepė labai lėtai ir ramiai paduoti dokumentus ir letai praskleisti paliktą dėklą visa laiką laikydamas į mane nutaikytą ginklą. Vėliau vaikinas atsiprašė, pasakė, kad toks jo darbas, pagyrė Lietuvą už pagalbą ir palinkėjo sėkmės.
Taikomo į tave ir užtaisomo šautuvo vaizdas buvo vienas nemaloniausių gyvenime. Pagalvojau: karas, po velnių, čia vyksta tikras karas.
Tai netrukus patvirtino ir pasigirdusi oro pavojaus sirena, kuri vėlesnėmis dienomis ir naktimis kartojosi kas kelias valandas.
Darant šią nuotrauką prie barikadomis saugomos Nepriklausomybės aikštės gynėjas mane
palaikė diversantu
Kijevo merijos vaizdas su smėlio maišais
Ukrainiečių numušta raketa nukrito į viršutinį šio namo aukštą ir užmušė pensininką
Šiame bute gyveno žuvęs pensininkas
Taip po sprogimo atrodo priešais esantis namas
Kieme stovėjusios mašinos liko sumaitotos griuvėsių