Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvovo
Kertant Lenkijos ir Ukrainos sieną ties Peremyšlio miestu, žmogus priverstas išgyventi daug šokiruojančių akimirkų.
Jei nesi kariškis ir anksčiau neregėjai karo baisumų, prieš akis atsiverianti nesuskaičiuojama pabėgėlių gausybė sukrečia. Į Lenkiją per pirmąsias dvi karo savaites pateko daugiau kaip 1,3 mln. pabėgėlių, kurių dauguma keliavo per Peremyšlį.
Mat per šį Lenkijos miestą vyksta traukiniai iš Lvovo, kur iš visos Ukrainos dabar traukia nuo karo norintys pabėgti žmonės. Nuo sostinės Kijevo 550 kilometrų nutolęs Lvovas turi patį geriausią sausumos susisiekimą su kaimyninėmis Vakarų valstybėmis.
Būtent į šį miestą, kuriame kol kas nevyksta karo mūšiai, ir skuba pabėgėliai. Jie iš Lvovo į pasienį organizuotai gabenami ne tik traukiniais, bet ir autobusais, taip pat keliauja savo automobiliais.
Pabėgėliai vyksta ir į kitas kaimynines valstybes: Slovakiją, Vengriją, Moldaviją, tačiau pagrindinis srautas teka į Lenkiją. Pasienio perėjimo punkte ties Peremyšliu yra susidariusi 5–8 kilometrų mašinų eilė.
Kelias paras nemiegoję ir su dideliais vargais pasiekę pasienį, pabėgėliai čia privalo atstovėti ilgą eilę, kol Ukrainos, o vėliau – Lenkijos pasieniečiai surašys jų duomenis. Šiuo metu, stovint po atviru dangumi, tenka laukti po keliolika valandų, tačiau pirmomis karo dienomis reikėjo stovėti net po kelias paras.
Eilėje matosi vien moterys ir vaikai, paaugliai, mat Ukrainos vyrams nuo 18 iki 60 metų draudžiama palikti šalį. Visi jie yra įtraukti į karo rezervistų sąrašus. Eilėje šąlančias moteris ir vaikus humanitarinių organizacijų darbuotojai vaišina arbata, sumuštiniais. Kiek apšilti buvo galima prie kelių degančių laužų.
„Naktį buvo siaubingai šalta, eilėje teko stovėti aštuoniolika valandų, glaudėmės vieni prie kitų, trypčiojome, dalijomės užklotais“, – pasakojo 87 metų Raisa Semerenko, jau pasiekusi Lenkiją, kur šildėsi palapinėje ir laukė tuoj atvykstančio autobuso tolesnei kelionei.
R. Semerenko keliauja kartu su marčia, su kuria pabėgo iš Nikolajevo. Ten liko du pensininkės sūnūs, vienas iš kurių dalyvauja mūšiuos su okupantais.
Moterys nusprendė nepasilikti Lenkijoje, o vykti į Jungtinę Karalystę, pas Raisos dukrą. „Aš iš vaikystės pamenu Antro pasaulinio karo baisumus. Nesitikėjau, kad kada nors dar teks tai išgyventi ir tokiame amžiuje sprukti iš tėvynės“, – kalbėjo moteris.
Siuvimo fabrike visą gyvenimą dirbusi Raisa viliasi, kad nė vienas iš jos sūnų nežus, o ji dar sugrįš į laisvę atgavusią gimtinę.
Užkalbintos dvi paauglės seserys Lena ir Oksana iš Odesos teigė, kad visai nenorėjo bėgti ir palikti draugus, juolab kad miestas kol kas nebuvo atakuojamas. Mergaitėms su mama bėgti liepė Lenkijoje dirbantis tėvas, pas kurį į Vroclavo miestą jos dabar ir vyksta.
„Manau, kad ne vėliau kaip po pusmečio grįšim atgal, nes mūsų gynėjai yra šaunuoliai, ir Maskvos teroristai netrukus bus išvyti“, – sakė Lena. Oksana visgi abejojo, ar karas baigsis taip greitai, tačiau taip pat teigė norinti kuo skubiau grįžti į Odesą, kur liko jos vaikinas.
Grįžti į gimtinę neketino iš Charkovo pasprukusi Viktoria Fomina su dukra Kristina. Pastaroji tenykščiame Politechnikos institute trečius metus studijavo vadybą, o mama ten pat užsieniečiams dėstė rusų ir ukrainiečių kalbas.
Prasidėjus Charkovo apylinkių bombardavimui, moterys iš savo buto dvyliktame aukšte persikėlė į slėptuvę šešiolikaaukščio namo rūsyje. Tą dieną, kai kelios bombos sprogo pačiame miesto centre, nusinešdamos keliolikos žmonių gyvybes, mama nusprendė negrįžti namo pasiimti daiktų, o sprukti turėdama tik rankinę, su kuria atėjo į darbą.
Tačiau dukra nepaklausė mamos ir, nubėgusi namo, pasiėmė katiną, vardu Funtikas. „Užaugau be tėčio, neturiu nei brolio, nei sesers, o Funtikas man juos visus kažkiek atstojo, tad niekaip negalėjau jo palikti“, – sakė studentė.
Bombų sprogimai ir gatvėje matytos kruvinos žuvusiųjų kūnų dalys be galo sukrėtė šias moteris. Ilgu siaubu tapo ir kelias paras užsitęsusi kelionė traukiniu iki Lvovo, nes traukinys važiavo tik naktį ir išjungtomis šviesomis, kad nebūtų okupantų apšaudytas.
Traukinys buvo sausakimšas, o iki tualeto negalintys prasibrauti žmonės tuštinosi į maišiukus, kuriuos mėtė pro langus. Keli senesni liguisti žmonės nualpo, vieną pabėgėlį ištiko epilepsijos priepuolis, tačiau visi stengėsi drąsinti vieni kitus, dalijosi turimu maistu.
Dar iki karo į Lenkiją uždarbiauti buvo išvykę apie milijonas ukrainiečių, tad spėjama, kad čia įsikurs ne mažiau kaip pusė visų pabėgėlių. Juolab kad Lenkijos vyriausybė nusprendė finansiškai paremti ne tik kiekvieną pabėgėlį, bet ir jį savo namuose priglaudusį asmenį.
Pervažiavus Ukrainos sieną ir judant Lvovo link, pribloškia pakelėse matoma daugybė barikadų. Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje barikados buvo suręstos tik prie Seimo ir dar keliolikos svarbių pastatų.
O važiuojant šimtą kilometrų nuo Peremyšlio iki Lvovo, barikadas tenka matyti jau kas keletą kilometrų. Nusprendus sustoti prie posūkio į Čolgini kaimelį, kelią man užtvėrė nedidelė barikada, o jos gynėjai ėmė klausinėti, kas aš toks ir ko vykstu.
Apie pokalbį su barikadą pastačiusiais kaimo gynėjais skaitykite reportažo tęsinyje kitame laikraščio numeryje.
Dėstytoja Viktoria Fomina su dukra Kristina iš Charkovo paspruko spėdamos pasiimti vien katiną Funtiką
Eilėje prie Ukrainos-Lenkijos sienos ilgas valandas tenka stovėti net moterims su mažais vaikais