Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) informuoja Jus apie Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) sprendimą, priimtą byloje C-98/07 Nordia Finans A/, BG Factoring A/S prieš Skatteministeriet.
Bylos esmė: Nordia Finans A/ ir BG Factoring A/S yra dvi tai pačiai grupei priklausančios bendrovės, kurios buvo įsteigtos reorganizavus šią grupę ir 2001 m. likvidavus Erhvervsfinans.
Erhvervsfinans vykdė PVM apmokestinamą automobilių lizingo (finansinės nuomos) veiklą, be to ji teikė PVM neapmokestinamas finansines paslaugas. Todėl bendrai veiklai skirtų įsigytų prekių bei paslaugų pirkimo PVM ji turėjo teisę atskaityti tik pagal apskaičiuotą PVM atskaitos proporciją. Apskaičiuodama PVM atskaitos procentą Erhvervsfinans atsižvelgė į PVM apmokestinamas pajamas, kurias gavo iš automobilių pardavimo pasibaigus lizingo sutartims. Ji manė, kad šie automobiliai nėra ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui“ Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. nėra tas turtas, į kurio pardavimo pajamas neturi būti atsižvelgiama apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją.
Tuo tarpu Danijos mokesčių institucijos savo priimtu sprendimu atmetė tokį vertinimą, laikydamos, kad minėti automobiliai, kurie buvo lizinguojami, yra įmonės savo verslui (reikmėms) naudojamas ilgalaikis turtas, todėl į šių automobilių pardavimo pajamas nereikia atsižvelgti apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją.
Erhvervsfinans apskundė šį sprendimą Landsskatetteret (Mokesčių teismui), kuris patenkino jos ieškinį. Skatteministeriet apskundė šią teismo nutartį aukštesnės instancijos teismui.
Danijos Aukščiausiasis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ETT.
Byloje nagrinėjamas klausimas: Ar Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 d dalyje pateikta sąvoka ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui“ turi būti aiškinama kaip apimanti turtą, kurį išperkamosios nuomos bendrovė įsigyja su tikslu nuomoti lizingo sąlygomis ir parduoti pasibaigus lizingo sutartims?
ETT konstatavo: Šeštosios direktyvos 19 straipsnis yra jos XI skirsnio skirto atskaitos sistemai dalis. O bendra PVM sistema, paremta neutralumo principu, turi užtikrinti PVM mokėtojo teisę į PVM atskaitą visų jo pirkimų, skirtų apmokestinamai veiklai vykdyti, atžvilgiu, siekiant visiškai atleisti verslininką nuo bet kokios jo ekonominės veiklos atveju mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad mišrios veiklos atveju skaičiuojant PVM atskaitos proporciją neatsižvelgiama į pajamas iš apmokestinamojo asmens vykdomoje veikloje naudoto ilgalaikio turto pardavimo, turi būti taikomos tik tada, kai šis pardavimas nėra įprasta apmokestinamojo asmens veikla ir todėl mišriai veiklai vykdyti įsigytų prekių bei paslaugų naudojimas šiems pardavimams nėra proporcingas iš tokio turto pardavimo gautoms (gautinoms) pajamoms. Šių pajamų įtraukimas skaičiuojant PVM atskaitos proporciją iškreiptų jos rezultatą ir neatspindėtų mišriai veiklai naudoti įsigytų prekių bei paslaugų realaus panaudojimo apmokestinamai ir neapmokestinamai veiklai dalies.
Tuo tarpu, kai mišrią veiklą vykdantis apmokestinamasis asmuo nuolat verčiasi ilgalaikio turto pardavimu, tai įsigytas mišriai veiklai vykdyti prekes bei paslaugas (kurios sudaro jo bendrąsias išlaidas), jis nuolat naudoja ir šio turto pardavimo sandoriams. Todėl skaičiuojant PVM atskaitos proporciją turi būti atsižvelgiama į tokius turto pardavimo sandorius, nes priešingu atveju, kai turto pardavimo sandoriai yra apmokestinami PVM, būtų pažeistas PVM sistemos neutralumo principas.
Be to, Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalyje numatytą ilgalaikio turto sąvoką, nustatančią specifinę atskaitos proporcijos apskaičiavimo sistemą, Bendrijoje reikia aiškinti autonomiškai ir vienodai, skirtingai negu Direktyvos 20 straipsnyje nurodytais atvejais, kur šio straipsnio 4 dalies nuostatos palieka valstybėms narėms apibrėžti ilgalaikio turto sąvoką šiame straipsnyje nurodytais PVM atskaitos tikslinimo atvejais.
Todėl byloje nurodytu atveju Šeštosios direktyvos 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui“ nepatenka automobiliai, kuriuos išperkamosios nuomos įmonė įsigyja su tikslu, kaip yra pagrindinėje byloje, juos išnuomoti, o vėliau, pasibaigus lizingo sutartims, parduoti, nes šių automobilių pardavimas, atsižvelgiant į šių sutarčių kontekstą, yra šios įmonės įprasta ekonominė veikla.
ETT sprendimas:
1977 m. gegužės 17d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad į sąvoką ,,ilgalaikis turtas, kurį apmokestinamasis asmuo naudojo savo verslui“ nepatenka automobiliai, kuriuos išperkamosios nuomos įmonė įsigyja su tikslu, kaip yra pagrindinėje byloje, juos išnuomoti, o vėliau, pasibaigus lizingo sutartims, parduoti, nes šių automobilių pardavimas, atsižvelgiant į šių sutarčių kontekstą, yra šios įmonės įprasta ekonominė veikla.
Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje: Į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąvoką ,,ilgalaikis turtas, naudotas PVM mokėtojo ekonominėje veikloje“ nepatenka lizingo bendrovių įsigytas turtas, su tikslu išnuomoti, o pasibaigus finansinės nuomos sutartims, parduoti. Tokie lizinguojamo turto pardavimai yra lizingo bendrovės įprastinė veikla, todėl mišrios veiklos vykdymo atveju apskaičiuojant PVM atskaitos proporciją turi būti atsižvelgiama į pajamas, gautas (gautinas) pardavus tokį turtą.
ETT sprendimo tekstą galima rasti ETT interneto svetainėje www.curia.eu.
Viršininko pavaduotojas Saulius Trečekauskas
2008-07-18 Šaltinis: VMI