Pinigai Lietuvoje 1914–1922 m. Ekonominio chaoso laikotarpis
Šarūnas SUBATAVIČIUS
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tiek Rusijos, tiek Vokietijos imperijų teritorijose iš apyvartos iškart dingo sidabrinės ir auksinės monetos. Valdžia ir gyventojai vengė atsiskaityti pinigais, kaltais iš brangiųjų metalų, suprantama, ir popieriniai pinigai bankuose jau nebebuvo keičiami į auksą. Valstybės iš gyventojų monetas supirkinėjo mainais į menkaverčius pinigus ar žaliavas. Taip Vokietijos imperija per penkis mėnesius iš rinkos išėmė apie milijardą markių auksinėmis monetomis, kurias pakeitė popieriniais banknotais. Vokietijos imperijos okupuotose Rytų teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, nuo 1916 m. buvo įvestas ostrublis, kurį laiką dar buvęs prilygintas čia cirkuliavusiam Rusijos imperijos rubliui.
Vienas ostrublis, 1916 m., Vokietija
Dvi ostkapeikos, 1916 m., Vokietija
Įdomu tai, kad 100 ostrublių banknotuose įrašai buvo daromi keturiomis kalbomis: averse – vokiečių, o reverse – lietuvių, lenkų ir latvių. Visgi, ostrublių banknotai buvo pagaminti gana primityviai, su paprasta ornamentika, jų popierius taip pat buvo prastos kokybės. Tai tik palengvino pinigų klastojimą (žymiausi ostrublių padirbinėtojų centrai anuomet buvo Minskas, Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Ryga ir Liepoja).
1917 m. kovo mėnesį ostrublius į apyvartą leidusi Rytų skolinamoji kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir tapo atskira kredito įstaiga. Iš Poznanės ji buvo perkelta į Kauną, kur ir toliau tęsė darbą: Kaune banknotus spausdino, nesirūpindama padengimu tauriaisiais metalais, t. y. ostrubliai ir nuo 1918 m. kartu cirkuliavusios ostmarkės buvo padengti Rusijos imperijos rubliais, vertybiniais popieriais, kitomis vertybėmis ir net prekėmis, taigi neturėjo tvirto pagrindo.
100 ostrublių banknoto reversas su įrašais lietuvių kalba, 1916 m., Poznanė
Auksinai ir skatikai
Nuo 1918 m. ostrubliai Lietuvos teritorijoje cirkuliavo kartu su ostmarke (viena ostmarkė buvo lygi 2 ostrubliams). Dėl masinio padirbinėjimo ostrubliai buvo keičiami ostmarkėmis.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai pasirašius Lietuvos nepriklausomybės nutarimą, buvo atkurta Lietuvos valstybė. Tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai, kurie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija. 1918 m. lapkritį Vokietijoje kilus revoliucijai, Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta.
Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės kovoms, tik atkurtos Lietuvos Vyriausybė negalėjo įvesti naujos, valstybinės valiutos, kadangi trūko lėšų, todėl buvo priversta naudoti kasdien vis labiau nuvertėjančias ostmarkes (nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. vasario ostmarkė buvo tapusi oficialiu atkurtos Lietuvos piniginiu vienetu).
1919 m. vasario 26 d. antroji Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo ostmarkės buvo pervadintos į auksinus, o pfenigai – į skatikus. Tačiau tai nepagelbėjo, kadangi ostmarkės nuvertėjo ne šimtais, o tūkstančiais kartų. Pavyzdžiui, 1918 m. sausio 2 d. 1 JAV doleris prilygo 5,09 ostmarkės, o 1922 m. lapkričio 1 d. duomenimis, 1 JAV doleris prilygo net 4 550 ostmarkių. Toks ostmarkių (auksinų) kurso kitimas darė didžiulę žalą Lietuvos užsienio prekybai ir naujai besikuriančios Lietuvos kariuomenės aprūpinimui, tad, kai tik Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, buvo pradėti lietuviškų pinigų kūrimo darbai.
Lietuvos banko laikinasis 1 cento banknotas
1922 m. spalio 1 d. Lietuvai įvedus litą, pagal nustatytą terminą iki 1923 m. sausio 1 d. visi okupaciniai pinigai turėjo būti pakeisti į litus (laikinuosius litų ir centų banknotus). Buvo nustatytas ir auksinų keitimo kursas: 1 litas buvo prilygintas 175 auksinams (ostmarkėms). Tačiau, dėl tolimesnio ostmarkių nuvertėjimo ir lito kurso stiprėjimo, tų pačių metų pabaigoje 1 litas jau buvo keičiamas į 735 auksinus. Laikinieji litų banknotai taip pat nebuvo tobuli, atsirado ir klastočių, todėl netrukus į apyvartą buvo išleisti nauji, nuolatiniai litų banknotai, o nuo 1925 m. – ir monetos.
Notgeldai
1916 m. pabaigoje, Vokietijai pralaimėjus keletą svarbių mūšių, šalyje kilo ekonominė krizė – produktų deficitas sukėlė didelį kainų šuolį. Rinkoje padidėjus pinigų trūkumui, valstybinėms spaustuvėms nebespėjant spausdinti markių, Vokietijos valdžia leido pradėti spausdinti laikinuosius pinigus – notgeldus, skirtus vietinei apyvartai.
Šie banknotai cirkuliavo kartu su Vokietijos imperijos markėmis ir atitiko jų nominalus, buvo kokybiško dizaino, juose vaizduoti Vokietijos miestų ir miestelių herbai, vaizdai ir įžymybės.
Mažojoje Lietuvoje notgeldus spausdino Klaipėda, Ragainė, Rusnė, Tilžė, Šilutė ir net Stalupėnai, Tolminkiemis, Eitkūnai. Po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdą administravę prancūzai Prekybos rūmams leido išleisti 1–100 markių vertės notgeldų seriją, tačiau 1923 m. pinigų spausdinimo procesas vėl tapo nebevaldomas – bendras įvairaus nominalo laikinųjų pinigų kiekis apyvartoje pasiekė 80 tūkstančių, vėl prasidėjo infliacija. Notgeldų Klaipėdoje atsisakyta 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos.
Klaipėdos (Memel) 1 markė
Klaipėdos (Memel) 50 pfenigų