Europos Parlamente – Jordanijos karaliaus kreipimasis

Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje birželio mėnesį buvo aptarta ir išdiskutuota  daugybė dalykų: pradedant NATO viršūnių susitikimu ir karo konfliktais pasaulyje,  baigiant miškų teisės aktais ir Kamerūno reikalais. Visų diskusijų ir  spaudos konferencijų išklausyti fiziškai neįmanoma, tačiau tuo, ką pasisėmėme ir kas įsirėžė į atmintį – pasidalinsime su mielu skaitytoju tradiciškai – prie kavos puodelio,  atsivertus ,,Apskaitos  audito ir mokesčių aktualijas”. Ypač įspūdinga, išmintinga ir rami buvo Jordanijos karaliaus kalba, kuria jis kreipėsi į Europos Parlamentą iškilmingame posėdyje. Pateikiame  šiek tiek sutrumpintą – ramaus ir naudingo skaitymo!   

 

Jo Didenybės Jordanijos Hašimitų Karalystės karaliaus Abdulos II kreipimasis į Europos Parlamentą

 

Dievo vardu, gailestingojo, Gerbiama Prezidente, Garbingieji nariai, Jūsų Ekscelencijos. Yra didelė garbė būti čia ir  kreiptis į Europos Parlamentą. Draugai, prieš penkerius metus stovėjau šioje tribūnoje ir kalbėjau apie neatidėliotiną poreikį rasti politinius konfliktų sprendimus, atkurti pasitikėjimą pasauliniu teisingumu ir padėti žmonėms, ypač jaunimui, rasti vilties ir galimybių. Nuo to laiko daugybė politinių, technologinių ir ekonominių sukrėtimų išbandė mūsų tarptautinę bendruomenę. Pasaulinė     pandemija, naujos saugumo grėsmės, precedento neturintis technologinis pagreitis, perkrauta dezinformacija ir siautėjantis karas Ukrainoje bei žiaurus karas Gazoje. O dabar išpuoliai prieš Iraną, kurie kelia pavojingą įtampos eskalaciją mano regione ir už jo ribų. Mes       išgyvename vieną po kitos neramumų bangą, be perstojo. Nenuostabu, kad mūsų pasaulis jaučiasi atitrūkęs, tarsi praradęs savo moralinį svorį. Taisyklės nyksta, tiesa keičiasi kas valandą, klesti neapykanta ir susiskaldymas, o saikas ir universalios vertybės užleidžia vietą ideologiniams kraštutinumams. Chaose rizikuojame pamiršti, kas esame ir už ką kovojame. Tačiau būtent šiais istorijos momentais turime iš naujo įsipareigoti savo vertybėms. (…)

Per visą arabų ir Europos istoriją pagarba, atsakomybė, geranoriškumas ir sąžiningumas lėmė bendradarbiavimą, kuris lėmė abipusę gerovę. Jie gali padėti mums reaguoti ir į šiandienos iššūkius. Kalbėdamas iš šios ir daugelio kitų pakylų per pastaruosius du dešimtmečius, siekiau nušviesti mūsų bendras vertybes, daugelis kurių yra įsišaknijusios mūsų skirtinguose tikėjimuose – islame, krikščionybėje, judaizme. Užuojautos, teisingumo ir lygybės vertybes, moralinius mokymus, perduodamus mums per kartas, kurie ragina mus mylėti savo artimą, saugoti vaikus ir nekaltus, padėti vargšams ir sužeistiesiems, rūpintis Dievo žeme ir dar daugiau. Jordanijoje mūsų tvirtas tikėjimas šiomis bendromis vertybėmis, pagrįstomis mūsų istorija ir paveldu, skatina mūsų nacionalinius tolerancijos ir abipusės pagarbos principus. Ir mes didžiuojamės būdami Jėzaus Kristaus krikšto vietos namais. Ramybė jam Betanijoje, anapus Jordano. Mūsų musulmoniška šalis yra istorinės krikščionių bendruomenės namai, ir visi mūsų piliečiai  dalyvauja kuriant mūsų tautą. Tas pats raginimas geros valios slypi už hašemitų globojamų musulmonų ir krikščionių šventųjų vietų Jeruzalėje,  kurių istorinę ir daugiareliginę tapatybę prisiekėme saugoti nuo išpuolių. Iš tiesų, mūsų įsipareigojimas atkartoja prieš daugelį amžių Jeruzalės žmonėms duotą pažadą. Omaro paktas įpareigojo musulmonus gerbti ir saugoti miesto bažnyčias, nekenkti kunigui, nežudyti vaiko, moters ar vyresnio amžiaus žmogaus. O po tūkstančio metų Ženevos konvencijos šiuos principus pavertė visuotiniais. Naujausi įvykiai privertė juos suabejoti. Tačiau turime  užtikrinti, kad šios vertybės ir principai atlaikytų laiko ir neramumų išbandymą.

Prisiminkite 2023-iuosius, pirmuosius Izraelio išpuolius ir reidus prieš ligoninę Gazoje, nepaisant pasaulinio sukrėtimo ir pasipiktinimo. Nuo tada Pasaulio sveikatos organizacija užfiksavo beveik 700 išpuolių prieš Gazos sveikatos priežiūros įstaigas. Kaip tai, kas vos prieš 20 mėnesių buvo laikoma žiaurumu, dabar yra taip įprasta, kad vos pastebima? Kokia mūsų žmogiškumo versija leidžia neįsivaizduojamam tapti rutina, leidžia panaudoti badą prieš vaikus kaip ginklą, normalizuoja sveikatos priežiūros darbuotojų, žurnalistų ir civilių, ieškančių prieglobsčio stovyklose, taikymąsi? Dvidešimt mėnesių. Tai turėtų mus visus suneriminti, bet ne stebinti. Nes kai mūsų pasaulinė bendruomenė nesugeba panaikinti atotrūkio tarp principų ir veiksmų, kai vertybės nėra praktikuojamos, jos tampa performatyvios, abstrakčios ir vienkartinės.
Esame dar vienoje lemiamoje savo istorijos kryžkelėje, kurioje reikia pasirinkti. Galia ar principai, teisinė valstybė ar jėgos valdžia, nuosmukis ar atsinaujinimas, nes būtent tai yra kiekvieno žmogaus reikalas. (…)

Yra dvi esminės veiksmų sritys. Pirma, remti vystymąsi, nes klestintys Artimieji Rytai sukuria mums visiems naudingas galimybes. Tačiau, kaip ne kartą matėme, ši realybė yra abipusė. Kai viltis mažėja, pasekmės persiduoda per sienas. Antra, reikia imtis ryžtingų koordinuotų veiksmų siekiant užtikrinti pasaulinį saugumą. Mūsų abipusis saugumas nebus užtikrintas tol, kol mūsų pasaulinė bendruomenė nesiims veiksmų ne tik siekdama užbaigti trejus metus trunkantį karą Ukrainoje, bet ir ilgiausią bei labiausiai destruktyvų pasaulio įkaitą – aštuonis dešimtmečius trunkantį Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nes mano draugai, palestiniečiai, kaip ir visi žmonės, nusipelno teisės į laisvę, suverenitetą
ir, taip, valstybingumą. (…)

Nuotrauka – EP