Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos informuoja mokesčių mokėtojus apie Europos Teisingumo teismo (toliau – ETT) prejudicinį sprendimą, priimtą byloje C-184/05 “Twoh International BV” prieš Staatssecretaris van Financiën (2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas).
Bylos esmė: 1996 metais Nyderlanduose įsteigta bendrovė Twoh Italijoje įsteigtoms bendrovėms tiekė kompiuterių detales. Pirkimo-pardavimo sutartyse šalys buvo sutarusios, kad bus tiekiama pagal „tiekimo iš gamyklos“ („ex-works“ arba EXW) prekybos sąlygą, kuri reiškia, kad Twoh įsipareigojo perduoti prekes pirkėjams Nyderlanduose esančiame sandėlyje, o už transportavimą į Italiją buvo atsakingi pirkėjai.
Atlikęs apskaitos patikrinimą, Nyderlandų mokesčių administratorius nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog prekės išgabentos arba išsiųstos į kitą valstybę narę ir buvo klaidingai sumokėtas PVM. Twoh pateikė skundą dėl priminimo sumokėti PVM. Per šią procedūrą ji prašė Nyderlandų mokesčių administratoriaus išreikalauti iš kompetentingos Italijos valdžios institucijos, remiantis direktyva dėl tarpusavio pagalbos ir reglamentu dėl administracinio bendradarbiavimo, informaciją, kuri padėtų nustatyti, jog tiekimas vyko Bendrijos viduje.
Byloje nagrinėjamas klausimas
Ar Šeštosios direktyvos, skaitomos kartu su direktyva dėl tarpusavio pagalbos ir reglamentu dėl administracinio bendradarbiavimo, 28c straipsnio A skirsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tiekimo Bendrijos viduje atveju prekių išsiuntimo arba išgabenimo valstybės narės mokesčių institucijos privalo paprašyti informacijos iš tiekėjo nurodytos paskirties valstybės narės valdžios institucijų ir ją panaudoti nagrinėjant, ar prekės iš tikrųjų buvo tiekiamos Bendrijos viduje?
ETT konstatavo, kad, kalbant apie šių dviejų Bendrijos aktų tikslą, reikia konstatuoti, kad iš direktyvos dėl tarpusavio pagalbos pirmos ir antros konstatuojamosios dalies bei reglamento dėl administracinio bendradarbiavimo trečios konstatuojamosios dalies išplaukia, kad jų tikslas yra kovoti su sukčiavimu ir vengimu mokėti mokesčius bei leisti valstybėms narėms tiksliai nustatyti mokėtiną mokesčio sumą. Taip pat iš direktyvos dėl tarpusavio pagalbos ir reglamento dėl administracinio bendradarbiavimo pavadinimų išplaukia, kad jie buvo priimti siekiant sureglamentuoti bendradarbiavimą tarp valstybių narių mokesčių institucijų. Šie teisės aktai suinteresuotiesiems asmenims nesuteikia jokios teisės, išskyrus gauti „konkretaus asmens PVM identifikacijos numerio“ patvirtinimą pagal reglamento dėl administracinio bendradarbiavimo 6 straipsnio 4 dalį. Iš tikrųjų, siekdama užkirsti kelią sukčiavimui, direktyva dėl tarpusavio pagalbos numato galimybę nacionaliniams mokesčių administratoriams prašyti informacijos, kurios jie patys negali gauti. Taigi tai, kad šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje ir reglamento dėl administracinio bendradarbiavimo 5 straipsnio 1 dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas vartojo terminą „gali“, reiškia, jog nors minėti administratoriai iš tikrųjų turi galimybę prašyti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos informacijos, tačiau toks prašymas visiškai nėra pareiga. Kiekviena valstybė narė turi įvertinti konkrečius atvejus, kuriais informacija dėl jos teritorijoje įsikūrusių mokesčių mokėtojų atliktų sandorių yra nepakankama, ir nuspręsti, ar šiais atvejais prašymo dėl informacijos teikimas kitai valstybei narei yra pagrįstas.
Be to, minėti Bendrijos aktai taip pat numato bendradarbiavimo tarp valstybių narių apribojimus, nes valstybės, į kurią buvo kreipiamasi, valdžios institucijos neprivalo bet kokiomis aplinkybėmis pateikti prašomos informacijos. Iš to matyti, kad direktyva dėl tarpusavio pagalbos ir reglamentas dėl administracinio bendradarbiavimo buvo priimti ne tam, kad sukurtų informacijos keitimosi tarp valstybių narių mokesčių administratorių sistemą, leidžiančią jiems nustatyti, jog mokesčių mokėtojo, kuris negali pats pateikti reikiamų įrodymų, tiekimai buvo atlikti Bendrijos viduje.
Taip pat reikia pridurti, kad net jei tiekimo valstybės narės mokesčių administratorius iš paskirties valstybės narės gautų informacijos, pagal kurią pirkėjas šios valstybės mokesčių institucijoms pateikė deklaraciją dėl įsigijimo Bendrijos viduje, tokia deklaracija nebūtų svarbiausias įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, jog prekės iš tikrųjų buvo išgabentos iš tiekimo valstybės narės teritorijos.
ETT sprendimas
1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 1995 m. balandžio 10 d. Tarybos direktyva 95/7/EB, skaitomos kartu su 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 77/99/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityje, iš dalies pakeista 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, ir su 1992 m. sausio 27 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 218/92 dėl administracinio bendradarbiavimo netiesioginių mokesčių (PVM) srityje, 28c straipsnio A skirsnio a punktas turi būti aiškinamas taip, kad tiekimo Bendrijos viduje atveju prekių išsiuntimo arba išgabenimo valstybės narės mokesčių institucijos neprivalo prašyti informacijos iš tiekėjo nurodomos paskirties valstybės narės valdžios institucijų.
Šio sprendimo nuostatų taikymas Lietuvoje. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtines vertės įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal PVM įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, — ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Pažymėtina, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi bei ETT 2007 metų rugsėjo 27 sprendimu byloje C-184/05 “Twoh International BV” prieš Staatssecretaris van Financiën, mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą, savo iniciatyva iš tiekėjo nurodomos paskirties valstybės narės valdžios institucijų surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti.
2007-10-09 Šaltinis: VMI