Šarūnas SUBATAVIČIUS
Daugelis geru žodžiu mini, o kai kurie dar ir prisimena tarpukariu gyvavusią Pirmąją Lietuvos Respubliką, sparčią jos pažangą, reformas, ekonomikos ir infrastruktūros augimą, auksu dengtus litus. Ką gi reiškė auksu dengti pinigai? Ar tikrai tai garantavo stabilumą? Ir ar iš tiesų litai savyje turėjo grynojo aukso ir ką už juos buvo galima nupirkti?
Muštiniai neprigijo
1919 m. pradžioje Ministrų kabinetas svarstė, koks galėtų būti būsimos lietuviškos nacionalinės valiutos pavadinimas ir išvaizda. Vietoje vokiškos ostmarkės (auksino) buvo pasiūlytas muštinio pavadinimas. Gal šiandien toks pavadinimas ir atrodo keistokas, tačiau XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje taip vadintos stambios sidabrinės talerių monetos, kurios kaldintos stipriu smūgiu (todėl kartais net skildavo). Taigi šis pavadinimas buvo tiesioginis vertinys iš lenkų kalbos (lenk. talarów bitych). Smulkaus nominalo monetas ketinta vadinti skatikais. Finansų ministras Martynas Yčas siūlė muštinį prilyginti 1/25 Anglijos svaro sterlingų arba 1 frankui ir gaminti jį iš 0,322 g grynojo aukso. Papildomai siūlyta išleisti ir 1/2, 1, 3, 5, 10, 25, 100 ir 1000 nominalų banknotus, kuriems projektus buvo parengęs garsus to meto dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Vis dėlto, tada Lietuva dar neturėjo pakankamai atsargų ir šių pinigų padengti tiesiog negalėjo. Galiausiai muštinių idėjos visiškai atsisakyta ir imta ieškoti naujų nacionalinės valiutos įsivedimo galimybių.
Aukso gavome iš sovietų
1920 m. sumušus bolševikus, su jais sudaryta taika Lietuvai buvo gana naudinga. Pripažinta rytinė Lietuvos siena buvo gerokai labiau į rytus nuo Lietuvos ir atitiko to meto etnines lietuvių gyventas ribas. Buvo grąžinta nemažai Lietuvai svarbių istorinių vertybių, o kaip kompensaciją už padarytus nuostolius Lietuva iš bolševikų užvaldytos Rusijos gavo net 3 milijonus aukso rublių monetų, t. y. net 2 256 tonas aukso. Dar šiek tiek aukso Lietuva gavo iš JAV gyvenusių lietuvių.
Sukaupus reikšmingą aukso kiekį, nuspręsta jį panaudoti valstybinės valiutos įvedimui. Taigi vėl buvo grįžta prie muštinių klausimo, kadangi Seimo ekonominės komisijos sekretorius Vaclovas Vaidotas, dirbęs Pinigų komisijoje, kaip alternatyvą buvo pasiūlęs lito ir cento pavadinimus. 1922 m. Seime vykusio balsavimo metu laimėjo litas (32 prieš 16).
Reformų metai
1922 m. Lietuvoje buvo įgyvendinta daug Steigiamojo Seimo reformų, sunaikinta senoji žemėvaldos ir luomų sistema, priimta Konstitucija ir įvesta nacionalinė valiuta – litas.
1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu paremtos lito valiutos įvedimą. Naujos valiutos įgyvendinimas buvo pavestas kunigo ir ekonomisto Vlado Jurgučio vadovaujamam Lietuvos bankui, kurio įstatymas buvo priimtas 1922 m. rugpjūčio 11 d.
Rengiant Piniginio vieneto įstatymą, pirmiausia iškilo būsimo Lietuvos piniginio vieneto vertės nustatymo auksu klausimas, kurį apsvarstyti buvo pavesta Seimo ekonomikos komisijai. Gana greitai buvo sutarta, kad būsimasis lietuviškas piniginis vienetas turėtų būti susietas su JAV doleriu ir turėtų atitikti dešimtadalį jo vertės, tad prilygtų 0,150462 g aukso (tuo tarpu kaimynai latviai savo latą susiejo su franku).
Iki pasirodant nuolatiniams banknotams, užsakytiems Andrėjaus Hasės spaustuvėje Prahoje, buvo nutarta skubiai išleisti laikinuosius pinigus. Kiekviena vokiškosios ostmarkės, arba kitaip – auksino, cirkuliavimo diena infliacijos sąlygomis reiškė pinigų praradimą, tad buvo labai skubama. Bene vienintelis spaustuvėms keliamas reikalavimas buvo vaizduoti valstybės herbą – Vytį, o visa kita – popierius ir ornamentai buvo standartiniai, tokie, kokius galėjo pasiūlyti spaustuvė.
Oficialia lito įvedimo data tapo 1922 m. spalio 1 d., o iki 1923 m. sausio 1 d. visi okupaciniai pinigai turėjo būti pakeisti į laikinuosius litų ir centų banknotus. Taigi, Lietuvoje buvo įgyvendintas aukso standartas, arba kitaip – monometalizmas (pinigų sistema, kurios pagrindas yra vienas metalas). Kaip įprasta, aukso standartą naudojanti šalis negalėjo padidinti savo apyvartoje esančių pinigų kiekio, nedidindama savo aukso atsargų.
Lietuvos banko įstatymas taip pat reikalavo, kad ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos būtų padengta auksu, o kita pinigų dalis – lengvai realizuojamomis vertybėmis. Taigi, iki tol Lietuvos banko saugyklose sukauptas auksas buvo panaudotas naujosios valiutos stabilumui užtikrinti.
2 litų banknotas, 1922 m. Autorius – Adomas Varnas.
1922 m. 100 litų banknoto aversas ir reversas. Autorius – Adomas Varnas.
Tarpukario Lietuvoje apyvartoje cirkuliavusios litų ir centų monetos. Autorius – Juozas Zikaras.
Auksu dengti pinigai garantavo ekonomikos stabilumą
Nors 1923 m. Vokietiją supurtė hiperinfliacijos banga. Lietuva iki tol jau buvo nutraukusi paskutinius monetarinius saitus su šia valstybe ir įgyvendinusi aukso standarto sistemą. Netgi versdamasi apyvartoje tik su banknotais, valstybė sugebėjo išlaikyti stabilią ekonominę padėtį. Kadangi gana prastos kokybės banknotai greitai susidėvėjo, 1923 m. buvo pradėta ruoštis monetoms kaldinti. Tų pačių metų pabaigoje Finansų, pramonės ir prekybos ministerija pakvietė žinomus to meto dailininkus dalyvauti konkurse ir parengti monetų projektus.
1924 m. buvo priimtas Monetų įstatymas, pagal kurį Valstybės iždui buvo suteikta išimties teisė kaldinti ir leisti į apyvartą aliuminio ir bronzos, sidabro, aukso monetas, kurioms kaldinti Finansų ministerija pasirinko dvi Anglijos kalyklas: aliuminio ir bronzos centams – Birmingamo bendrovę „Kings Norton Metal Works“, o sidabriniams litams – Londono bendrovę „Royal Mint“.
Pirmosios monetos apyvartoje pasirodė 1925 m. sausį ir buvo labai pamėgtos. Įgyvendinus aukso standarto sistemą, už 10 litų buvo galima įsigyti vieną auksinį JAV dolerį. Taip pat Lietuvos bankas įstatymu buvo įpareigotas, asmenims pageidaujant, keisti litų monetas ir banknotus į aukso luitus pagal nustatytą kursą, tačiau keičiamos buvo tik didelės pinigų sumos. Kiek žmonių pasinaudojo šia galimybe, sunku pasakyti, tačiau netrukus litai pelnė rinkos pripažinimą, o auksu padengta valiuta buvo labai didžiuojamasi.
Lietuvai sąlyginai pavyko išvengti ir pasaulį ištikusios Didžiosios depresijos. Per nepilnus du Nepriklausomybės dešimtmečius lito vertė dolerio atžvilgiu išaugo net porą kartų – 1940 m., kai Lietuvą okupavo sovietai, litas buvo vertinamas 20 JAV dolerio centų, kol galiausiai 1941 m. kovo 25 d. litas nustojo funkcionuoti.
(Bus daugiau)