Šarūnas SUBATAVIČIUS
Pabaiga. Pradžia Nr. 15 (1239)
1924 m. laidos 1000 litų banknotai nugulė Lietuvos banko saugyklose
1924 m. padaugėjus pinigų kiekiui apyvartoje, siekdamas palengvinti stambius mokėjimus ir atsiskaitymus, Lietuvos bankas nutarė išleisti didesnio nominalo – 500 ir 1000 litų – banknotus.
Išskirtinio nominalo, 1000 litų, banknoto projektą sukūrė žymus to meto dailininkas Adomas Galdikas. Averso centre pavaizduotas paties dailininko sukurtas Vyčio variantas, o reverse – du jaunuoliai: vaikinas, grojantis kanklėmis, ir mergina, kurios rankose – ąžuolo šakelė. Aplink juos galima pamatyti daug įvairių smulkių simbolinių to meto Lietuvą reprezentavusių daiktų: žemės ūkio padargų, ginklų, knygą, dailės įrankius, tautines vėliavas ir rūpintojėlio figūrą. Visa tai simbolizavo Lietuvą, kaip stiprų ir klestintį žemės ūkio kraštą.
Banknotų spausdinimas buvo patikėtas Didžiosios Britanijos bendrovei „Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd.“. Siekiant pinigus apsaugoti nuo padirbinėjimo, buvo iškelti išskirtiniai jų kokybės reikalavimai – 1000 litų banknotams naudotas popierius su vandenženkliais (Vytauto Didžiojo portretas), spalvotais plaušeliais, šilko siūleliais ir sudėtingu piešiniu.
Banknotai į apyvartą išleisti 1926 m. vasario 23 d., tačiau jie tiko tik stambiems sandoriams ir atsiskaitymams, todėl naudoti retai. Dauguma jų nugulė Lietuvos banko saugyklose (tai buvo per daug stambus nominalas, kad būtų naudojamas kasdienėje apyvartoje).
Trečiajame XX a. dešimtmetyje vidutinė nekvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas buvo apie 5–8 Lt, kvalifikuotų darbininkų – apie 11,6 Lt, o valstybės tarnautojų algos – 250–1200 Lt per mėnesį. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, beveik visi 1000 litų banknotai buvo sunaikinti, todėl šiandien yra labai reti – išliko tik tie, kuriuos turėjo privatūs asmenys.
1000 litų aversas ir reversas
Papildoma banknotų laida
1925–1926 m., jau įgijus patirties tvarkantis su nacionaline valiuta ir susiklosčius geresnėms finansinėms sąlygoms, buvo spausdinami nauji ir naujų nominalų banknotai, kurie buvo daug geresnės kokybės, saugesni, gražesnio dizaino. Ant lietuviškų banknotų figūravo Vytis, Gedimino stulpai, taip pat kunigaikščiai: Mindaugas, Gediminas ir, aišku, Vytautas Didysis, kurio kultas suklestėjo 1930 m., minint 500-ąsias jo mirties metines. Vienintelis tikras portretas buvo dr. Jono Basanavičiaus, atspaustas ant 1928 m. 50 litų banknoto. Visų banknotų piešiniuose vyravo tautiniai austų juostų motyvai, simbolinės figūros, scenos, vaizduojančios artojus, ir pan.
50 litų banknotas, 1928 m.
5 litų banknotas, išleistas 1929 m. Ldk Vytauto Didžiojo 500-ioms mirties metinėms paminėti
Ką buvo galima nupirkti?
Pelningiausių specialybių atstovais tarpukariu buvo gydytojai, advokatai, bankininkai, karininkai. Šiandien nepelnytai nuvertinama mokytojo specialybė anuomet buvo itin gerbiama – tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, mokytojas uždirbdavo po 350 Lt per mėnesį, o įgijęs patirties – ir 500 Lt. Tai buvo tikrai solidi alga. Panašiai uždirbdavo ir jaunesnieji leitenantai, ką tik baigę karo akademiją. Pirmosios kategorijos valdininkas uždirbdavo 150 Lt, o aštuonioliktosios kategorijos valdininkas – 1200 Lt per mėnesį.
Visgi, dauguma tautiečių tiek daug neuždirbdavo, todėl vertėsi sunkiai, vyravo nemaža socialinė atskirtis. Remiantis 1939 m. duomenimis, vidutinis darbininko 24 darbo dienų darbo užmokestis Lietuvoje buvo tik 159,84 Lt.
Daugiausia duomenų apie maisto produktų kainas išliko iš antrojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio. Yra žinoma, kad 1937 m. 1 kg cukraus kainavo 1 Lt, 1 kg bulvių – 0,04 Lt, 1 kg sviesto – 2,60 Lt, 1 kg juodos ruginės duonos – 0,25 Lt, 10 vnt. kiaušinių – 0,85 Lt, 1 l grietinės – 0,95 Lt, 1 l pieno – 0,15 Lt, 1 kg kiaulienos – 1,40 Lt, 1 kg jautienos – 0,65 Lt, 1 kg rūkyto kumpio – 1,85 Lt, o už žąsį norėta 4–5 Lt. Ir nors maisto produktų kainos svyruodavo, o kai kurie jų, lyginant su to meto algomis, kainavo gana nemažai, maisto produktus tikrai galėjo įpirkti kiekvienas dirbantis. O štai „Ford“ automobiliai kainavo apie 7 500–8 000 Lt, „Plymouth“ buvo dar brangesni – kaina siekdavo ir 16 000 Lt. Taigi, įpirkti automobilius reikėjo daugiau nei dviejų–trijų to meto Prezidento algų.
Benzino buvo galima įsipilti „Shell“ benzino kolonėlėse. Jis buvo gana pigus – litro kaina siekė 0,7–0,8 Lt. Tiesa, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėl politinės situacijos Lietuvą buvo ištikusi kuro krizė ir benzino kaina buvo pasiekusi net 1 litą už litrą.
Įdomu tai, kad ir dviračiai anuomet buvo gana brangūs, kainuodavo 300–600 Lt. Jie buvo plačiai naudojami valstybės institucijose – kariuomenėje ir policijoje. Beje, turėti „Philips“ radijo imtuvą taip pat buvo prabanga, nes tokio imtuvo kaina siekdavo nuo 500 iki daugiau nei 3 000 Lt.