Šarūnas SUBATAVIČIUS
Nuo pat lito įvedimo 1922 m. Lietuvos Vyriausybė ir Lietuvos bankas dėjo visas pastangas, kad būtų išlaikytas lito aukso paritetas. Buvo nuolat pildomos aukso atsargos, reikalingos litui padengti. Nuosekli Vyriausybės politika davė puikų rezultatą – per mažiau kaip du dešimtmečius litas tapo viena stabiliausių valiutų pasaulyje, pelnė ne tik vidaus rinkos pripažinimą, bet ir užsienio partnerių pasitikėjimą, Lietuvai sąlyginai pavyko išvengti ir pasaulį ištikusios Didžiosios depresijos, o iki pat 1939 m. pabaigos lito kursas išliko stabilus. 1939 m. gruodį apyvartoje cirkuliavo apie 166 milijonus lito banknotų, apie 35 milijonus sidabrinių monetų ir apie 5 milijonus centų. Dar beveik 6 milijonai monetų buvo saugoma Lietuvos banko kasose. Tačiau visa valstybės pažanga ir potencialas buvo sunaikinta 1940 m., kai Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė.
Lietuvos banko rūmai Kaune
Pirmieji sovietinės okupacijos metai
1940 m. birželio 15 d. sovietų kariai įžengė į Lietuvą ir ją okupavo. Dar tą patį mėnesį buvo sudaryta marionetinė vyriausybė. Neilgai trukus okupantai ėmėsi pertvarkų – rugpjūčio mėnesį buvo nacionalizuotas Lietuvos bankas, o lapkritį į apyvartą išleisti sovietiniai pinigai – červoncai ir kapeikos (červoncai po revoliucijos buvo palyginti tvirta valiuta, kurios 25 proc. buvo padengta auksu, o 75 proc. – prekėmis).
Pačioje okupacijos pradžioje litas dar nebuvo uždraustas, tad okupantų valiuta apyvartoje cirkuliavo kartu su litais. Siekiant sumažinti apyvartoje buvusių litų kiekį, buvo nustatytas lito keitimo į červoncus kursas: 1 litas prilygintas 90 kapeikų (pagal perkamąją galią lito vertė sumažinta nuo 3 iki 5 kartų). Maža to, okupantai konfiskavo visą žmonių turtą bankuose, jei jis viršijo 1 000 litų sumą.
Sidabrinė 10 litų moneta, skirta Vytautui Didžiajam, 1936 m., Kauno ,,Spindulio” bendrovė
10 červoncų banknotas, SSRS, 1937 m.
Litą naikino ir sovietai, ir naciai
Matydami, kad lietuviai vengia okupacinių pinigų, sovietai bandė litus iš žmonių surinkti nepalikdami jiems kito pasirinkimo: perkant prekes ar mokant mokesčius, dar leista atsiskaityti litais, tačiau grąža būdavo atiduodama okupaciniais pinigais. Nepaisant sovietų valdžios pastangų, surinkti visų litų vis dėlto nepavyko. 1941 m. kovo 25 d. uždraudus litų apyvartą, beveik visi tuo metu kursavę sidabriniai litai liko neiškeisti (žmonės juos slėpdavo savo sodybose, dažnai užkasdavo į žemę). Tuo tarpu didžioji dauguma litų banknotų 1941 m. balandį buvo surinkta iš gyventojų bei bankų skyrių saugyklų ir tiesiog sudeginta.
Vėliau sovietų valdžia ėmėsi naikinti ir lietuviškas monetas. Daugumą Lietuvos banko saugyklose buvusių sidabrinių monetų okupantai išgabeno į Maskvą. Tačiau dėl 1941 m. birželio 22 d. netikėto Vokietijos kariuomenės puolimo ir Kaune veikusių sukilėlių, dar beveik 15 milijonų litų vertės sidabrinių monetų jie nesugebėjo išsivežti. Tik užėmę Lietuvą, vokiečiai šį turtą (per 30 tonų sidabrinių monetų) išgabeno į Vokietiją.
Lietuvos gyventojams teko pratintis prie dar vienų okupacinių pinigų – reichsmarkių. Svarbu pabrėžti, kad skirtingai nei ankstesni SSRS pinigai, šios reichsmarkės galiojo tik Ostlande (Vokietijos okupuotose Rytų teritorijose). Jas dideliais tiražais ir ant labai prasto popieriaus spausdino Rygoje įsteigtas Ostlando bankas. Šie banknotai ne tik negaliojo Vokietijoje, jie dar nebuvo dengiami auksu ar prekėmis.
Viena reichsmarkė buvo prilyginta dešimčiai rublių, kas anuomet buvo gana aukštas kursas, lyginant ne tik su sovietiniu rubliu, bet ir su dar praėjusiais metais cirkuliavusiu litu. Lietuvoje įsikūrę vokiečių kariai ir tarnautojai algas gaudavo reichsmarkėmis, kurias, prieš grįždami į Vokietiją, privalėdavo išleisti. Taigi, už menkaverčius pinigus čia jie prisipirkdavo gėrybių, kurias vėliau, vykdami atostogų, išsiveždavo į Vokietiją.
Penkios reichsmarkės, Vokietija, be datos.
Bjauriau už reichsmarkes buvo tik „punktai“
1941 m. Lietuvą okupavę naciai ne tik dirbtinai nuvertino Lietuvos gyventojų turtą, bet ir sudarė sąlygas ekonomiškai išnaudoti vietos gyventojus. Jau karo pradžioje paaiškėjo, kad vokiečių kareiviai nepakankamai aprūpinami apranga ir maistu, pastebėtas ir žaliavų trūkumas fronte. Dėl šios priežasties Lietuvoje nuo 1941 m. spalio 15 d. buvo įvesta kuponų (kortelių, punktų, taškų) sistema, kurią lėmė žaliavų trūkumas fronte: buvo uždrausta turguose pardavinėti ir vartoti sviestą, grietinę, pieną, kiaušinius, skersti kiaules, malti grūdus iki bus pristatytos pyliavos, buvo tikrinami malūnai, surašomi atvykę asmenys ir jų atvežti grūdai, skaičiuojant, ar sumaltas kiekis neviršija šeimos prasimaitinimui būtino kiekio, įvesta šermukšnių prievolė (!), taip pat sustabdytas odos ir tekstilės gaminių pardavimas, tad normali prekyba jau nebevyko, buvo išnaikinti įgudę to meto miestelių prekybininkai žydai.
Pagal įvestą kuponų (punktų) sistemą, Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai į supirkimo punktus privalėjo pristatyti tam tikrą kiekį vilnų ir linų, o viršijus žaliavų pristatymo normas, jiems būdavo išduodami 1, 3, 5 ir 10 nominalo supirkimo pinigai (punktai), už kuriuos nurodytomis kainomis visose tekstile prekiaujančiose parduotuvėse jie galėjo įsigyti tekstilės gaminių. 1944 m. vasarą sovietų kariuomenė užėmė ir vėl okupavo Lietuvą, tad reichsmarkės ir punktų kuponai neteko galios.
Rytų krašto verpalų medžiagos 5 punktų vertės ženklas už pristatytus linus ir vilnas. Šio ženklo savininkas turi teisę pirkti už penkis punktus verpalų medžiagos, 1944 m.
Apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacinė politika šalies ūkiui buvo tokia pat pragaištinga, kaip ir sovietinė. Nacių deklaruojama bendra kova prieš bolševizmą tik dangstė beprecedentį ūkio apiplėšimą Reicho naudai ir skirtingai, nei sovietų, vykdoma per lietuvių kilmės administraciją ji buvo preciziška ir smulkmeniškai reglamentuota. Tačiau tai ir buvo silpnoji vieta: lietuvių administracija dažnai rasdavo būdų, kaip veikti atskirų ūkininkų ar kaimų gyventojų naudai ir apgaudinėti vokiečius. Taip paplito neregėta spekuliacija maisto produktais ir naminės degtinės, kaip universalios atsiskaitymo priemonės, gaminimas ir vartojimas.