Šarūnas SUBATAVIČIUS 
1944 m., Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvą vėl užėmė sovietai – prasidėjo antroji sovietinė okupacija, trukusi net 46 metus ir padariusi sunkiai atitaisomą žalą. Sovietai Lietuvoje ne tik vykdė masines represijas, bet ir pavergtą valstybę išnaudojo ekonomiškai. Statistika rodo, kad per antrąją sovietinę okupaciją Lietuva buvo priversta 6–7 proc. nuo savo biudžeto skirti okupantams. Šiame straipsnyje trumpai papasakosime, kokie pinigai cirkuliavo Lietuvoje antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Pokario skurdas
1944 m. vasarą sovietams užėmus didžiąją Lietuvos dalį, reichsmarkės buvo pakeistos į sovietinius rublius. Tačiau karo nualintame krašte dažnai net nebūdavo, ką įsigyti, nes tai, ko iš gyventojų nebuvo atėmę vokiečiai, nacionalizavo sovietai. Didėjo skurdas, todėl okupacinis režimas, siekdamas normuoti gyventojų aprūpinimą būtiniausiais maisto produktais, buvo įvedęs griežtą kortelių sistemą.
Maisto talonai, 1950–1956 m.
1947 m., bandydami atkurti visavertį rublio kursą, sovietai įgyvendino pinigų reformą. Iš apyvartos buvo išimti senieji červoncai, o vietoje senųjų rublių įvesti naujo pavyzdžio rubliai (1, 3, 5, 10, 25, 50 ir 100 nominalų), keičiant juos santykiu 10:1. Visos ankstesnės pinigų laidos buvo anuliuotos. Naujieji banknotai buvo itin neišvaizdaus dizaino, maža to, ant jų buvo užrašyti nominalų pavadinimai okupuotų valstybių kalbomis (įskaitant ir lietuvių).
Visgi, įgyvendinus reformą, sovietams taip ir nepavyko atkurti visaverčio rublio kurso (1950 m. užsienio atsiskaitymams rublis buvo prilygintas 0,222168 g aukso, nors valstybės viduje jo perkamoji galia buvo net mažesnė nei prieškariu)
Sovietų Sąjungos 50 rublių banknotas, įvestas po 1947 m. reformos
Ekonomiškai išnaudojo okupuotas valstybes
Dar ir šiandien rusų propagandistai skleidžia naratyvą, neva okupuota Lietuva viską gavo, buvo išlaikoma, atstatoma infrastruktūra ir t. t. Tačiau latvių mokslininko Gačio Krūminio atlikta išsami Lietuvos ir Latvijos archyvuose saugomų ekonominių ataskaitų analizė byloja priešingai: Lietuva, kaip ir kitos okupuotos šalys, buvo ne išlaikytinė, o donorė.
Pokariu, iki pat 1950 m., esminis prioritetas Lietuvoje buvo sovietinio režimo kova su partizaninio pasipriešinimo judėjimu, bet ne investicijos į infrastruktūrą ar gamyklų statybą. Anuomet iš Lietuvoje surenkamų pajamų sovietų režimas ne tik finansavo kovą su lietuvių pogrindiniu judėjimu (kam buvo skiriama apie 30 proc. biudžeto), bet ir siųsdavo pinigus už Lietuvos ribų. Analogiška situacija buvo ir kitose Baltijos šalyse, tačiau tik Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimo okupantams judėjimas buvo toks atkaklus ir masiškas.
Pavyzdžiui, anot mokslininko, remiantis 1946–1949 m. dokumentais, matyti, kad okupuotos Baltijos šalys anuomet ne tik padengė visą represinių struktūrų finansavimą savo teritorijose, bet ir parėmė Sovietų Sąjungos biudžetą 824 milijonais rublių. Tai paneigia ir propagandistų plėtojamą mitą, kad pinigai buvo skiriami Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, ekonomikai vystyti.
Ne ką geriau buvo ir vėlyvuoju okupacijos periodu, kai Baltijos šalims tekdavo nemaža dalis Sovietų Sąjungos skolų naštos. 1988–1989 m. Lietuva finansuodavo iki 7 proc. Sovietų Sąjungos skolinių įsipareigojimų.
Tvirtos valiutos mitas
1961 m. Sovietų Sąjungoje buvo įgyvendinta dar viena pinigų reforma – išleidus naujos laidos rublių banknotus ir monetas, buvo nustatytas naujas, palankesnis rublio kursas užsienio prekybai: 90 kapeikų buvo prilyginta 1 JAV doleriui, kas reiškė, kad vienas rublis buvo padengtas 0,987412 g aukso valstybės rezerve. TSRS aukso buvo galima įsigyti juvelyriniais dirbiniais, taip pat buvo kaldinamos auksinės proginės monetos.
Červoncas (sėjikas) – vienintelė SSRS auksinė moneta, skirta užsienio atsiskaitymams ir kaip investicinis auksas
Sovietai oficialiai deklaravo, kad jų rublis yra tvirta valiuta, kurios kursas JAV dolerio atžvilgiu nuolat kyla. Tačiau svarbu pastebėti, kad Sovietų Sąjungos valstybėse vyravo į auksą nekeičiamos ir tarptautinėje apyvartoje nenaudojamos kreditinės pinigų sistemos ir konvertuojami buvo tik užsienio valiutiniai čekiai (vadinamieji bonai ir sertifikatai), skirti apsipirkti specialiose valiutinėse parduotuvėse.
Ir kai 1985 m., pradėjus įgyvendinti politines ir ekonomines reformas, paaiškėjo, kad tikrasis rublio kursas buvo 35 rubliai už 1 JAV dolerį, sprogo sovietinio rublio tvirtumo burbulas. Valstybėje prasidėjo nevaldoma rublio infliacija, kuri ne tik sukėlė Sovietų Sąjungos finansinės sistemos griūtį, bet ir paspartino jos egzistavimo pabaigą.
1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva oficialiai iš rublio zonos pasitraukė 1991 m. rugpjūčio 5 d., įvedusi talonus, kurie buvo keičiami kursu 1:1.