Šarūnas SUBATAVIČIUS
Dar 1989 m., įsisiūbuojant Sąjūdžiui, tapo aišku, kad Lietuva atkurs nepriklausomybę, tad imta ruoštis įvesti nacionalinę valiutą. Neilgai trukus buvo parengtas Lietuvos banko įstatymo projektas ir, konsultuojant išeivijos lietuviams, pradėti kurti banknotų ir monetų projektai, o su JAV bendrove „US Banknote Corporation“ pasirašyta lito banknotų spausdinimo sutartis. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė nepriklausomybę, o 1993 m. birželio 25 d. – litą, kuris apyvartoje cirkuliavo iki pat 2015 m., kol jį pakeitė euras. Per šį laikotarpį Lietuva keitėsi ir modernėjo, o nacionalinė valiuta tapo svarbiu nepriklausomos Lietuvos kaitos simboliu. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime, kokie buvo pirmieji nepriklausomos Lietuvos pinigai ir su kokiais iššūkiais buvo susidurta juos kuriant.
Dėl sudėtingos ekonominės situacijos lito įvedimas užtruko
Dar 1989 m. gruodžio 14 d. buvo paskelbtas būsimos Lietuvos nacionalinės valiutos – litų ir centų projektų konkursas, kuriame aktyviai dalyvavo Lietuvos dailininkai. Jie pagal patvirtintas litų kupiūrų taisykles sukūrė 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200, 500 ir 1000 litų nominalų banknotų pavyzdžius. 1990 m. gruodžio 10 d. nutarimu buvo įsteigta Lietuvos monetų kalykla. Tačiau dėl blokados, ekonomikos nestabilumo, kainų kilimo ir politinių priežasčių lito įvedimas buvo atidėtas.
Siekiant apsaugoti naujai atkurtos Lietuvos rinką nuo vis labiau nuvertėjančių sovietinių rublių, 1991 m. rugpjūčio 5 d. buvo įvesti bendrieji talonai, visuomenėje praminti vagnorkėmis (dėl tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardės). Mokant už dotuojamas maisto, paklausias pramonines prekes bei tabako gaminius, kartu su apyvartoje dar cirkuliavusiais rubliais reikėjo tą pačią sumą sumokėti ir talonais. Nuo 1992 m. gegužės 1 d. talonai cirkuliavo kartu su rubliais (santykiu 1:1).
Laikinieji talonai (vagnorkės)
Nuo 1992 m. spalio 1 d. laikinieji talonai buvo paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje. Taip Lietuva išėjo iš rublio zonos, o 1993 m. birželio 25 d. Lietuvoje įvestas litas. Tais metais į apyvartą išleisti 1991 m. laidos 10, 20, 50 ir 100 litų banknotai bei 1, 2, 5 litų ir 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos. Pagal nustatytą kursą 1 litas prilygo 100 laikinųjų talonų ir galiausiai 1993 m. liepos 20 d. smarkiai nuvertėję talonai nustojo galioti.
Siekiant užtikrinti lito stabilumą (kaip ir prieškario Lietuvoje), 1994 m. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas, numatęs, kad į apyvartą išleisti litai turi būti visiškai padengti auksu ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Nustačius lito vertę, 1994 m. balandžio 1 d. jis buvo susietas su JAV doleriu santykiu 4:1 (2002 m. litas persietas su euru (santykiu 3,4528:1). Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos pinigų sistema tapo pripažinta visame pasaulyje, o litas – laisvai konvertuojama valiuta.
Pirmoji litų ir centų monetų laida
Pirmosios lietuviškų 10, 20 ir 50 centų (iš vario, cinko ir alavo lydinio) bei 1, 2 ir 5 litų (iš vario ir nikelio lydinio) monetos buvo nukaldintos 1991 m. Birmingame, Jungtinėje Karalystėje. O mums bene geriausiai atpažįstamos aliuminio lydinio 1, 2 ir 5 centų monetos (1991 m. laida) 1992 m. rugsėjį nukaldintos naujai įrengtoje Lietuvos monetų kalykloje.
Kadangi 1991 m. laidos litų ir centų monetos turėjo būti sukurtos skubiai, jų dizainas nebuvo sudėtingas: visų šių monetų projektų autorius dailininkas – Petras Garška, litų ir centų aversuose pavaizdavęs stilizuotus tautinius motyvus, o reversuose – tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro Vytį.
Visos šios monetos apyvartoje pasirodė 1993 m. birželio 25 d., kai buvo įvestas litas. Tačiau jei vadinamieji balti centai apyvartoje išbuvo iki pat 2015 m., kai buvo įvestas euras, tai Birmingame kaldintos litų monetos iš apyvartos buvo išimtos 1998 m. ir greitai pamirštos – daugelis to meto amžininkų, šiandien pamatę pirmuosius litus, netgi lieka nustebinti.
Viena iš litų monetų išėmimo iš apyvartos priežasčių buvo ta, kad jos vizualiai per daug panašios į centų monetas, tad žmonės jas sumaišydavo. Šias monetas pakeitė 1997 ir 1998 metų naujos laidos monetos, kurias sukūrė skulptorius Antanas Žukauskas: naujo dizaino, brangesnio metalo, didesnės bei sunkesnės litų ir centų monetos, kurios buvo daug patogesnės naudoti smulkiems atsiskaitymams.
Pirmoji lito banknotų laida
1989–1990 m. suburta dailininkų ir konsultantų darbo grupė ėmėsi spręsti, kokių spalvų ir kokio dydžio turės būti būsimieji litų banknotai. Kadangi visai neturėta pinigų gamybos patirties, būta daug klausimų ir neaiškumų. Iš pradžių manyta, kad būsimų banknotų plotis turėtų būtų vienodas, o ilgis – didėti kartu su jų nominalu. Tačiau galiausiai pasirinktas ekonomiškesnis variantas – nuspręsta visus banknotus spausdinti vienodo dydžio (JAV dolerio pavyzdžiu). Čia svarbu paminėti reikšmingą Australijos lietuvio Kęstučio Lyniko, dirbusio Australijos rezervų banko banknotų spausdinimo padalinyje, indėlį kuriant ir konsultuojant banknotų kūrimo procese.
Kaip geriausi, buvo atrinkti dailininkų R. Bartkaus, G. Jonaičio, R. Miknevičiaus, J. Tolvaišio ir R. Valantino projektai, kurie buvo išsiųsti į JAV bendrovę „US Banknote Corporation“.
Deja, bet lito įvedimo procesas užtruko. JAV spausdinti pirmieji 1991 m. laidos 10, 20, 50, 100 ir 500 litų banknotai Lietuvą pasiekė 1993 m. Tačiau iškart tapo aišku, kad jie yra itin prastos kokybės – atspausdinti ne pagal tuometines pinigų spausdinimo technologijas, greitai susidėvėdavo ir net nebuvo apsaugoti, tad juos iškart imta padirbinėti.
10 litų banknotas, 1991 m.
Kilus skandalui, banknotai buvo išimti iš apyvartos ir pakeisti 1993 m. laidos, atnaujinto dizaino ir aukštesnės kokybės banknotais (juose išliko tie patys motyvai ir asmenys, atsirado papildomų detalių arba pasikeitė jų vieta). Su šia laida papildomai į apyvartą buvo įvesti naujieji 2 ir 5 litų banknotai, o 1994 m. apyvartą pasiekė ir 1 lito banknotas (Žemaitė).
Į apyvartą neišleisti banknotai
1991 m. JAV buvo išspausdinti ir 500 bei 1000 litų nominalų banknotai. 500 litų banknoto projektą sukūrė dailininkas Raimondas Miknevičius. Vienoje banknoto pusėje buvo Lietuvos himno autoriaus ir žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Vinco Kudirkos portretas, o kitoje – Laisvės varpas Nemuno ir Merkio santakos fone. 1000 litų banknoto projektą sukūrė dailininkas Rytis Valantinas. Vienoje jo pusėje buvo garsaus lietuvių kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretas, o kitoje – jo garsusis paveikslas „Karalių pasaka“.
1000 litų banknotas, 1991 m.
Visgi, išleisti į apyvartą 500 ir 1000 litų nominalų banknotus buvo atsisakyta ir jie pragulėjo Lietuvos banko saugyklose iki pat 2017 m., kai didesnioji jų dalis buvo sunaikinta, o likusieji išparduoti Lietuvos banko kolekciniuose rinkiniuose. Kodėl taip nutiko?
Remiantis oficialia versija, 500 ir 1000 litų nominalų banknotai į apyvartą nebuvo išleisti todėl, kad pagal vieną iš tarptautinių rekomendacijų, stambiausio banknoto nominalas neturėtų viršyti pusės vidutinės algos dydžio.
2000 m. paaiškėjus, kad banknotai paseno ne tik morališkai, bet ir fiziškai: jų apsaugos priemonės neatitiko naujausių reikalavimų (hologramų, siūlelių ir popieriaus sudėties), buvo nuspręsta sukurti atnaujinto dizaino 500 litų banknotą, o 1000 litų nominalo visiškai atsisakyti.