Šarūnas SUBATAVIČIUS
Dažnam lietuviui tarpukario Lietuva yra vienas iš labiausiai idealizuojamų istorinių laikotarpių, siejamas su valstybės modernizacija, ekonominiu augimu ir gerove, kurią nutraukė 1940 m. okupacija. Šį kartą trumpai apžvelgsime, kokios kainos ir algos buvo tarpukario Lietuvoje, kiek už tam tikrą sumą buvo galima nupirkti ir ar tikrai buvo tokia socialinė gerovė. Ši tema yra labai plati, tad tekste pateiksime tik apibendrintą informaciją, skaitytojams leisiančią susidaryti bendrą vaizdą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsisiautėjo kontrabandininkai
1919 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės įsakymu vokiški oberosto pinigai čia vadinti auksinais, o jų viena šimtoji dalis – skatikais. Visgi, tuo metu įvairiose šalies vietovėse dar cirkuliavo iki dvylikos rūšių skirtingų pinigų, tad stabilizuoti chaosą prireikė laiko.
Lietuvai 1922 m. spalio 1 d. įvedus litą, suklestėjo kontrabandininkai, vadinamieji šmugelnikai. Pelningiausia jų prekė buvo grynas spiritas, tiek Olandijoje, tiek Vokietijoje anuomet kainavęs apie 8–10 centų už litrą. Lietuvoje jo kaina siekė iki 15 Lt.
Manoma, kad vien tik Klaipėdos krašte kontrabanda iš Vokietijos užsiėmė apie 10 tūkst. žmonių. Kontrabanda klestėjo ir kitur – Šiaurės Lietuvoje per sieną iš Latvijos buvo gabenami pigesni karstai, kaklaraiščiai ir kitos, šiandien atrodytų neįprastos ir net ne pirmos būtinybės, prekės. Valstybei sunkiai sekėsi kontroliuoti situaciją, būdavo susišaudymų su nusikaltėlių gaujomis, žūdavo policijos pareigūnai.
Mokytojo specialybė buvo ne tik gerbiama, bet ir gerai apmokama
Vienų iš pelningiausių specialybių atstovais tarpukariu buvo gydytojai, advokatai, bankininkai, karininkai. Šiandien nepelnytai nuvertinama mokytojo specialybė anuomet buvo itin gerbiama – tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, mokytojas jau uždirbdavo 350 Lt per mėnesį, o įgijęs patirties – net ir 500 Lt. Tai buvo tikrai solidi alga. Panašiai uždirbdavo ir jaunesnieji leitenantai, ką tik baigę Karo akademiją.
Socialinė atskirtis
Nors šiandien netyla ginčai, kiekgi yra Lietuvų, anuomet tikrai būta ne vienos (neskaitant Vilniaus krašto). Tai Kaunas ir likę miestai bei kaimai, tarp kurių gyventojų buvo didelis ekonominis ir socialinis atotrūkis, kitaip tariant, – didelė atskirtis. Jei pirmos kategorijos valdininkas uždirbdavo tik 150 Lt, o aštuonioliktos – net 1 200 Lt per mėnesį, tai, remiantis 1939 m. duomenimis, darbininko 24 darbo dienų vidutinis darbo užmokestis buvo tik 159,84 Lt.
Kaimo žmonėms buvo labai sunku pasirūpinti savo atžalų aukštesniu išsilavinimu, kadangi metinė studijų kaina Lietuvos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universitetas), nepriklausomai nuo pasirinktų studijų, buvo 150 Lt, o ir pragyvenimas laikinojoje sostinėje buvo brangus. Bendrabučių nebuvo, tad studentai buvo priversti užsidirbti kambario nuomai, kuri, 1932 m. duomenimis, Kauno centre galėjo siekti maždaug 150–200 Lt per mėnesį, o priemiesčiuose – nuo 90 iki 120 Lt. Norint įsigyti mokslinės literatūros, taip pat reikėdavo paploninti piniginę, kadangi tokios knygos buvo retesnės ir už jas galėjo būti prašoma net 5 Lt.
Bilietas kino teatre kainavo nuo 1,60 Lt, jei buvo pasirenkamos paprastesnės vietos, tačiau spektakliai Valstybiniame teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), priklausomai nuo spektaklio ir vietos salėje, galėjo kainuoti iki 10 Lt.
Narystė visuomeninėse organizacijose, pavyzdžiui, Skautų, buvo brangus malonumas, kurį savo atžaloms tikrai ne kiekvieni tėvai galėdavo leisti. Brangiai atsieidavo narystės mokestis, uniformos, išvykos ir t. t., tad kai kuriose Lietuvos vietose ši organizacija tiesiog nesugebėdavo išlaikyti savo skyrių.
Dėl nelengvo gyvenimo ir socialinės atskirties žmonės buvo labai materialistiški, o jų santykiai dažnai būdavo pagrįsti išskaičiavimu. Karininkams reikėdavo prašyti vado leidimo vesti, o jų jaunosioms – rašyti vadui motyvacinį laišką, prie kurio jos pridėdavo savo kilmę, socialinį statusą ir išsilavinimą liudijančius dokumentus. Panašūs, tačiau nerašyti, kriterijai egzistavo ir kituose visuomenės sluoksniuose.
Maisto produktų kainos
Daugiausia duomenų apie maisto produktų kainas yra išlikę iš antrojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio. 1937 m. duomenimis, 1 kg cukraus kainavo 1 Lt, 1 kg bulvių – 0,04 Lt, 1 kg sviesto – 2,60 Lt, 1 kg juodos ruginės duonos – 0,25 Lt, 10 vnt. kiaušinių – 0,85 Lt, 1 l grietinės – 0,95 Lt, 1 l pieno – 0,15 Lt, 1 kg kiaulienos – 1,40 Lt, 1 kg jautienos – 0,65 Lt, 1 kg rūkyto kumpio – 1,85 Lt, o už žąsį norėta 4–5 Lt. Taigi, nors maisto produktų kainos ir svyruodavo, o kai kurie produktai, lyginant su to meto algomis, kainavo gana nemažai, maisto produktais apsirūpinti galėjo kiekvienas dirbantis asmuo.
Už žąsis tekdavo mokėti net ir neketinusiems jų pirkti
1934 m. Lietuva Europoje išgarsėjo kaip pirmoji valstybė, suėmusi ir Kaune teisusi 126 žymiausius Klaipėdos nacių aktyvistus, kurie Klaipėdos kraštą norėjo prijungti prie Vokietijos ir kėlė chaosą. Nacių organizacijos Klaipėdos krašte, finansuojamos per Vokietijos vyriausiąjį konsulą, buvo Vokietijos politinis įrankis, tad, pareikšdama protestą dėl prieš aktyvistus pradėto teisminio proceso, Hitlerio vyriausybė 1934 m. kovo 14 d. nusprendė sustabdyti prekių importą iš Lietuvos.
Tuo metu Lietuva per metus į Vokietiją eksportuodavo per 600 tūkst. žąsų. Vokiečiai ne tik sustabdė importą, bet ir trukdė šiuos paukščius vežti tranzitu į kitas valstybes, pavyzdžiui, į Nyderlandus ar Prancūziją. Tad susiklostė kuriozinė situacija – norėdama paremti nukentėjusius žąsų augintojus, Lietuvos Vyriausybė išleido nutarimą, pagal kurį valstybės tarnautojai pagal savo kategoriją buvo priversti įsigyti 4–5 Lt vertės žąsų. Pirmos kategorijos valdininkams tekdavo viena žąsis, antros – dvi, ir t. t. Neetatiniai darbuotojai ir pensininkai buvo įpareigoti įsigyti bent po tris žąsis. Kaip įrodymas, už įsigytą žąsį buvo duodama speciali kortelė. Visgi, dažniau žmonės sumokėdavo tik už tai, kad gautų kortelę, bet žąsų neimdavo.
Žąsies kortelė. Iliustracija iš www.europeana.eu, Pinigų muziejaus kolekcija
1935 m. kovą Vokietija didino politinį spaudimą ir ėmėsi prievartos prieš Rytprūsiuose gyvenusius lietuvius – buvo siaubiamos ir uždaromos jų draugijos, organizacijos. Lietuva šiam spaudimui nusileido ir 1935 m. balandį atšaukė Klaipėdos gubernatorių Joną Navaką, o 1936–1938 m. buvo amnestuoti ir dauguma nuteistų nacių.
Prezidento alga buvo solidi, bet advokatai uždirbdavo daugiau
Lietuvos Respublikos Prezidento alga skirtingais laikotarpiais kito, tačiau jos vidurkis siekė apie 4 000 Lt per mėnesį. 1926 m. Prezidento pareigas ėjęs Kazys Grinius gaudavo apie 3 500 Lt algą, kuri buvo tikrai solidi, bet ne didžiausia. Tuo metu advokatu dirbęs Mykolas Sleževičius, 1926 m. vasarą įvykus III Seimo rinkimams, gavo pasiūlymą eiti premjero pareigas. Jis šios atsakomybės atsisakė, motyvuodamas tuo, kad, būdamas advokatas, jis uždirba daugiau nei 3 500 Lt, t. y. tiek, kiek premjeras. Tik tuomet, kai Prezidentas sumažino savo algą ir padidino premjero atlyginimą, Mykolas Sleževičius sutiko eiti premjero pareigas. XX a. ketvirtąjį dešimtmetį Prezidento Antano Smetonos atlyginimas siekė 4 000 Lt. Anuomet tai buvo labai didelė alga. Tačiau vienos Prezidento algos toli gražu nebūtų užtekę įpirkti geresnį automobilį.
Automobiliai ir kitos prabangos prekės
Anuomet Lietuvoje automobiliai buvo prabangos prekė ir asmenų, galinčių juos įpirkti, nebuvo daug. Nepaisant to, Kaune prekiauta visų žinomų Europos ir JAV gamintojų automobiliais. Tuo dažniausiai užsiėmė praturtėję Amerikos lietuviai.
Pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį Kaune automobilių dar buvo palyginti nedaug: 1926 m. – tik 140, tačiau 1939 m. vien Kaune jų buvo registruota daugiau nei 1 000.
Kauniečiai mėgdavo vokiškus „Adler“ automobilius, kurių kaina siekdavo 5 000 Lt. Populiariausi buvo „Opel“ markės automobiliai. Tuo tarpu BMW, „Mercedes-Benz“, „Buick“ ir pan. buvo gana brangūs ir sunkiau įperkami, tad Lietuvoje jų buvo nedaug.
„Ford“ automobiliai kainavo apie 7 500–8 000 Lt. „Plymouth“ buvo dar brangesni, jų kaina siekdavo ir 16 000 Lt. Taigi, įpirkti tokius automobilius reikėjo daugiau nei dviejų–trijų Prezidento algų. Prezidentas Aleksandras Stulginskis važinėjo prancūzišku prabangiu „Delaunay-Belleville 12 CV“ automobiliu, tuo tarpu Antanas Smetona sau pasirinko paprastesnį tamsios spalvos vokišką „Benz 25/55 PS“.
„Ford“ automobilio reklama, 1930 m.
Anuomet kuro buvo galima įsipilti „Shell“ benzino kolonėlėse. Benzinas buvo sąlyginai pigus, jo litro kaina siekė 0,7–0,8 Lt. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dėl politinės situacijos Lietuvą ištiko kuro krizė ir benzino kaina pakilo net iki 1 Lt už litrą.
Įdomu tai, kad ir dviračiai anuomet buvo gana brangūs, kainuodavo 300–600 Lt. Jie buvo plačiai naudojami valstybės institucijose – kariuomenėje ir policijoje. Ne ką mažesnė prabanga buvo turėti „Philips“ radijo imtuvą – jo kainos siekdavo nuo 500 iki daugiau nei 3 000 Lt.
„Philips“ radijo imtuvai buvo bene populiariausi tarpukario Lietuvoje.